Nespjauk į šulinį
Humoreska
Sėdi Vasiliauskai karantine, nuobodžiauja, visi filmai peržiūrėti, viskas apkalbėta, nebežino, ką veikti, nebent valgyti. Vasiliauskas nuėjo virtuvėn paieškoti ko nors „lengvesnio“ ir grįžęs tuščiomis atraportavo radęs tik praleistą Petrausko skambutį.
Nutarė jam paskambinti ir paprašyti radybų. Skambino tris kartus, bet anas nė karto neatsiliepė, lyg nujausdamas, ko iš jo pageidaus kaimynai. „Gaila jam kelių eurų“, – piktinosi Vasiliauskai, bet jau turėjo apie ką šnekėtis. Po pusvalandžio susigėdęs Petrauskas vis dėlto paskambino. Atsiliepęs Vasiliauskas išaiškino situaciją ir įvertino ją penkiais eurais.
– Šposini, kaimyne, – nusijuokė Petrauskas, bet pakartotinai išgirdęs reikalavimą nebesiginčijo ir tik, vis dar juokais, pasiteiravo, kiek jam, radusiam tris Vasiliausko praleistus skambučius, priklauso radybų.
Kad supyko Vasiliauskai – rado už ką prašyti atlygio, kur tai matyta? Atsirado veiklos, abu pakaitom skambino pažįstamiems ir skelbė liūdną žinią, jog Petrauskas, gaila žmogaus, kvailystes šneka, prašo radybų už praleistus skambučius, vienu žodžiu, visiškai suvaikėjo. Pasklidusios apkalbos pasiekė ir Petrauskus…
Vieną rytą prie kiemo vartelių susitiko Vasiliauskienė su Petrauskiene. Seniai besimačiusios, išsiilgusios, draugiškai pasišnekėjo. Petrauskienė su nauju paltuku, madingu rankinuku, į kirpyklą skubanti. Vasiliauskienė nesusilaikė nepasiteiravusi, iš kur tie gražūs apdarai, ar loterijoje laimėjo.
– Pradėjo sektis, – šypsosi Petrauskienė ir čia pat neslėpdama kaimynei išsipasakojo, – mano pensija, Antano pensija ir dar vaiko pinigus pradėjau gauti.
– Už kokį vaiką? – net atsilošė Vasiliauskienė.
– Taigi mano Antanas visiškai suvaikėjo, soc. rūpyba iš kažkur sužinojo ir pasiūlė pasinaudoti galimybe gauti papildomų pajamų.
Vasiliauskienei pavydas, pyktis ant savęs ir apmaudas susiliejo į tokį kokteilį, kad sunku ir apsakyti. Sugebėjo tik paklausti:
– Ar taip paprastai ir duoda tuos vaiko pinigus? Manasis irgi kažkoks keistas darosi.
– Nesunku, tereikia penkių liudininkų parodymų.
Namo parlėkusi Vasiliauskienė užgulė telefoną. Apskambino visus pažįstamus su vieninteliu prašymu – paliudyti, kad jos Vasiliauskas tiek suvaikėjo, kad jai pagal įstatymą priklauso vaiko pinigai. To paties visų paprašė ir Vasiliauskas – nežinia kuriam pasiseks, o gal net abiem. Abu žadėjo gavę pirmąsias išmokas pakelti balių.
– Paliudysime, – pažadėjo visi, – bet balius pirmiau, kad įsitikintume, ar negudraujate.
Algimantas VAŠKYS
