Bajorai

HUMORESKA

Iki pensijų išmokėjimo buvo likusios trys dienos. Senjoras Akcizas, sugraibęs paskutinius centus, nusipirko flomasterį. Grįžęs namo, ant šaldytuvo durelių nusipiešė rakto skylutę ir, žiūrėdamas pro ją, ilgokai smaginosi. Išgirdusi, kaip jis aikčioja ir garsiai ryja seiles, atsliūkino žmona Plesticida:

– Ką čia veiki?

– Lavinu fantaziją.

– Kam ji tau?

– Drąsiau gyventi, kai žinai, kad kažką dar turi, – Akcizas vėl palinko prie rakto skylutės.

– Ir ką ten manai?

– Naminį sūrį, grietinės indelį, – vardija Akcizas, – gabalą daktariškos dešros antroje lentynoje.

– Negali būti? – netiki Plesticida. – Leisk ir man žvilgtelėti.

Akcizas pasislenka šonan, žmona parpuola ant kelių ir prispaudžia akį prie durų:

– Na tikrai, – nudžiunga ji. – Fantastika. O kas ten, dešinėje pusėje, gerai neįžiūriu? Gal, sakau, pašviestum.

Akcizas nukreipia prožektorių skylės pusėn.

– Vajetau, – suploja rankomis Plesticida, – „A“ klasės kiaušiniai.

– Ar švieži?

– Sprendžiant iš kvapo – šių metų. Galėtume viską nufotografuoti ir įdėti į „Facebooką“. Kaimynai sprogtų iš pavydo.

– Jie ir taip nusprogs, dar skurdžiau už mus gyvena. O štai valdžia, pamačiusi, kai mes klestime, vėl nurėš pensijas.

– Tai gal suvalgom po kiaušinį, – nedrąsiai pasiūlo žmona.

– Ant nakties nesveika, geriau rytoj ryte, jeigu jo sulauksime.

– Tikėkimės. Girdėjau per televizorių, kad tarp dabartinių ponų paplitusi mada pusryčius valgyti lovoje. Pabandom ir mes bajoriškai pagyventi – pasimėgaukime maistu neišlipdami iš lovos.

– Liuks pasiūlymas, pritariu, – Akcizas pasikišo dureles po pažastimi, apkabino žmoną ir abu laimingai nuslinko į miegamąjį.

Algimantas VAŠKYS