Planas „A“ Šalies suklestėjimas paprastuoju būdu
HUMORESKA
Šalyje įsigalėjo kvaila mada – dejuoti, kad tie valdžioje visiškai neturi soties, vagia ir vagia. Nėra ko čia piktintis, juk išsirenkame šauniausius, o tie dirba tai, ką geriausiai moka. „Argi nieko negalima padaryti?“ – teiraujasi naivuoliai. „Tikrai taip – nieko, – atsako daktaras Unikauskas, – nereikia lyginti įpročio daug vogti su įpročiu daug valgyti, čia jums ne skrandis, kurį galima perrišti.“ Jei ir būtų įmanoma ką panašaus su tuo vogimu padaryti, kas tau prašysis tokios operacijos. Tie valdžioje, aišku, sakytų: „Daryčiaus, bet labai jau brangu, iš kur man tiek pinigų, čia per tris kadencijas tiek nepririnksi.“ Tiesa ta, kad vogimo, kaip ir grėsmingos kalnų upės, nesustabdysi. Bet upę galima sutramdyti, išskaidant jos tėkmę į daugybę kanalų bei griovių, ir tada priversti dirbti žmogaus labui, pavyzdžiui, drėkinti laukus arba gaminti elektrą, nors aš nelabai suprantu, kam tam laukui elektra. Ūkininkas Petras sako, kad elektriniam piemeniui, kuris užtveria kelią karvėms. Kad karvėms, aš nesiginčiju, bet vagystėms? Jos kaip tik turi apraizgyti visą šalį ir kartkartėmis pamaloninti kiekvieną. Bėda ta, kad vagia palyginti siauras išrinktųjų ratas. Matome gi, kaip šalyje plečiasi prekybos centrų tinklai ir visiems nuo to tik geriau. Kodėl neperėmus šios patirties? Suprantu, kad tiek neišsiplėsime, kažkas turi ir dirbti, kad būtų iš ko vogti, tad siūlau įstatymais nustatyti tokią tvarką, kad kiekvienas šalies gyventojas per savo gyvenimą bent kartą galėtų pasrėbti iš valdžios lovio. Nežinau, kurį Konstitucijos straipsnį čia reikėtų keisti, bet rinkimai turėtų vykti kasmet ir į valdžią turi pakliūti absoliučiai nauji žmonės. Jei neprisivogei per metus, pats kaltas, bet čia toks atvejis, kad kaltų nebus. Paskaičiavau, vadovaudamiesi šia schema, šiemet jau būtume pradėję sukti antrą ratą. Išrinktieji privalėtų sąžiningai užpildyti pajamų deklaracijas nurodydami, kiek pavogė. Sugebėjusius kuo daugiau nugvelbti, kaip geriausiai atstovaujančius mūsų šaliai, siųstume Europon. Štai čia turėtų stipriai padirbėti šalies specialiosios tarnybos, kad, susigundę naujomis galimybėmis, nesąžiningi ir nevykėliai vagišiai nepradėtų klastoti deklaracijų, ženkliai padidindami pavogtas sumas. Kodėl mūsiškiai vagia iš mūsiškių? Todėl, kad Lietuvoje jie įsprausti į ankštus rėmus, rūpinasi tik savimi ir savo šeima. Deleguoti Europon jie atstovautų mūsų šaliai, tad ir vogtų jai. Užteks tiems europiečiams gerai gyventi, kito būdo, kaip juos pasivyti, bent šiuo metu aš nematau. Sulaukę tarptautinio pripažinimo, pasklistume po visą pasaulį. Užteks garsėti gerais kardiochirurgais ar lazeriais, maža iš to naudos. Prisiklausę būtų ir nebūtų istorijų, pas mus būriais plūstų užsieniečiai, norėdami nors akies krašteliu pamatyti ekonominį stebuklą, leidusį mums per trumpą laiką tapti turtingiausia šalimi. Prašom, važiuokite, žiūrėkite. Pasitiksime kiekvieną išskėstomis rankomis, o išlydėsime tuščiomis kišenėmis. Didžiausias šio eksperimento laimėjimas tas, kad šitaip masiškai vagiant mūsų šalyje visiškai išnyktų vagystės: kam vogti iš ko nors, jei žinai, kad tuoj iš tavęs pavogs.
Algimantas VAŠKYS
