Prisvilo

HUMORESKA

Karantinas įnešė daug pokyčių į visų gyvenimus, neišvengė jų ir Vasiliauskai. Baisiausia, kad teko atsisakyti įpročio maitintis tik restoranuose ar kavinėse. Jaunajai Vasiliauskienei, gyvenime nesusidūrusiai nei su puodais, nei su keptuvėmis, gyvą agurką mačiusiai tik lėkštėje, tai buvo didžiulis iššūkis. Kol jos vyras, sėkmingas verslininkas, sukdavosi darbe, ji irgi nesėdėdavo rankas sudėjusi, nebent pas manikiūrininkę. Pertraukose tarp grožio salonų, sporto klubų su asmeniniais treneriais ir pietų kavinėje su draugėmis, ji skraidydavo kaip bitelė, nepaleisdama telefono iš rankų, kol išsirinkdavo tos dienos restoraną ir suknelę bendrai vakarienei su vyru.

Paskutinę dieną prieš karantiną Vasiliauskas grįžo namo su glėbiu dokumentų ir didžiuliu rūpesčiu – kaip nuo šiol valgysime. Ir koks buvo jo nustebimas, kai rado žmoną virtuvėje, stovinčią prie elektrinės viryklės kartu su nepažįstamu puodu. Vėliau jis atsiminė, jog tas puodas buvo jo mamos dovana judviejų vestuvių proga. Vasiliauskas priėjęs žvilgtelėjo į puodo vidų – ten drybsojo mėsos gabalas.

– Kaip jis įkrito? – net neįtarė, kad tai žmonos darbas.

– Tai aš įmečiau, pagaminsiu mums valgyti.

– Stebuklas karantino metu, – Vasiliauskas apkabino ir išbučiavo žmonelę, – ir ką čia paruoši?

– Dar nežinau, kiek dabar valandų?

– Pusė pirmos.

– Vadinasi, bus pietūs.

– Ar ilgai gaminsssi? – susikaupusios seilės trukdė Vasiliauskui rišliai kalbėti.

– Čia rašo, kad viską sudėjus reikia valandą virti, tiek pat troškinti ir patiekti į stalą su karštomis bulvėmis, – skaito iš recepto Vasiliauskienė. – Bulvės virs dvi valandas – skambinausi draugei, ji taip sakė, tad gali spėti, kas gausis.

– Supratau – bus vakarienė. Klausyk, tu šiandien nuo pat ryto namuose, galėjai anksčiau viską užkaisti, ar recepto neturėjai?

– Blyn, tas receptas viską ir sugadino, – susikeikė pradedančioji virėja, – jame parašyta: „troškinti ant silpnos ugnies“, o mūsų viryklė tai elektrinė. Kol išsiaiškinau, kol asmenukę pasidariau.

– Tiek to, svarbiausia, kad skaniai pavalgysime, – džiugiai delnais sutrynė Vasiliauskas.

– Nebūk toks optimistas, čia tau ne milijonus vartyti.

Vasiliauskienei sukiojantis apie viryklę, Vasiliauskas pasiskleidė ant stalo popierių krūvą ir įniko skaičiuoti. Žmona priėjusi pasiteiravo, kuo šis užsiima.

– Aš čia darbo reikalais, nuo šiol nuotoliniu būdu tvarkysimės. Dirbkime kiekvienas tai, ką išmanome, aš – su skaičiais, o tu grįžk prie puodo ir man nemaišyk.

– Kaip pasakysi, – abejingai tarė Vasiliauskienė ir parėjo į savo darbo vietą.

Valanda kita ir Vasiliauskas susitvarkė, tik belaukdamas valgio čia pat, prie stalo, užsnūdo. Pabudo išsigandusios žmonos žadinamas:

– Vytautai, kelkis, pridegė.

Pirmomis akimirkomis Vasiliauskas nesuprato, kas ir kur pridegė, bet užuodęs degėsių kvapą puolė prie puodo ir nukėlęs dangtį prapliupo:

– Na, kaip tau nepridegs, reikėjo gi maišyti.

– Ką čia dabar šneki, pats gi liepei nemaišyti.

– Kvaiša tu, – visai pasiuto Vasiliauskas, – aš sakiau – man nemaišyk.

– Aš tik tau ir nemaišiau.

– Pala, pala, – staiga nurimo Vasiliauskas, – jeigu teisingai suprantu, maišei tik savo pusę, tad pridegė tik manoji pusė?

– Dediesi labai mandras, o pats nieko nesusigaudai, – pradėjo šaipytis Vasiliauskienė, – nepridegė nei tavo, nei mano pusė.

– Tai kas pridegė?

– Asile tu, puodas pridegė.

Na, ir užvirė, bet ne puodas, savaime aišku, o tokia arši diskusija, kad baisu ir apsakyti. Po barnio užsidarė kiekvienas savo kambaryje. Vasiliauskienė paskambino savo mamai ir išsiverkė.

– Nesisielok, dukrele, išmoksi, o pirmas blynas, kaip sakoma, visada prisvilęs, – paguodė mama.

– Mamyte, kaip tu nesupranti – aš ne blynus kepiau.

Algimantas VAŠKYS