Karantinas

Humoreska

Sėdi dviese senieji Vasiliauskai karantine ant sofos. Ištisai nesėdi, pavalgo, prasivaikšto, per televizorių žinias išklauso. Laiko į marias, tad svarsto abu, ko daugiau tame karantine – pliusų ar minusų.

– Daugiau pliusų, – lenkia pirštus Vasiliauskienė, – dirbti nereikia, maisto produktus gali užsisakyti ir tau atveš, mokesčius už elektrą žada atidėti, jokių rūpesčių, dėl kurių šiaip tai pasibardavome.

Per televizorių kaip tik ėjo laida apie karantino subtilybes. Laidos vedėja pasakojo, kad žmonės dar nepripratę ištisai būti uždarose patalpose kartu su namiškiais, tad šeimose vis daugėja smurto protrūkių. Laidos svečias, žymus psichologas, mokino, kaip reikėtų elgtis kilus konfliktui ir kaip suvaldyti susidariusią situaciją.

– Nesąmones šneka, – prieštarauja televizoriui Vasiliauskienė, – rado mat problemą. Va, kad kirpyklos ketvirtą savaitę nedirba, štai kur betvarkė. Pažiūrėk, tėvai, kaip aš atrodau. Į ką aš dabar panaši?

– Ar sakyti? – atsargiai paklausė Vasiliauskas.

– Jeigu teisingai suprantu, nieko gero iš tavęs neišgirsiu? – Vasiliauskienės intonacija ryškiai pasikeitė. – Sakyk tiesiai šviesiai – čiūčalą matai prieš save? Ir tau nelengva?

– Tu tiek nesijaudink, – ištversiu, – ramina žmoną Vasiliauskas, bet labai jau nevykusiai ir nėra kam padėti, tas psichologas jau dingęs iš ekrano.

Vasiliauskienė pašoko nuo sofos, nulėkė į kitą kambarį ir paskambino Vasiliausko seseriai pasiguosti (jos visad gerai sutarė). Savo bėdas vardinti užbaigusi, kiek apsiramino:

– Taip, atrodo, gerai sutarėme, ruošėmės rytoj jo gimtadienį kukliai dviese atšvęsti, ir man taip neramu dėl jo ant širdies – po to gimtadienio jis jau priklausys rizikos grupei.

– Tu dėl to nesijaudink, jis jau daug metų rizikos grupėje.

– Nesupratau?

– Prieš tave vesdamas, jis man prasitarė: „Sesute, kad tu žinotum, kiek aš rizikuoju ją į žmonas imdamas.“

– Nu ar ne parazitas, tiek metų niekad neužsiminė, trūnijo šalia ir tik dabar išlindo, – pyktis ir skausmas vienu metu liejosi iš Vasiliauskienės lūpų. – Mano geriausia draugė jau tada suprato, kas jis per virusas ir perspėjo: „Laikykis toliau nuo to Vasiliausko.“ Buvau jauna, graži ir durna – nepatikėjau.

– Tokia ir išlikai.

– Graži?

– Mūsų metuose kalbėti apie savo grožį jau kaip ir nepriimtina. Nusiramink, užsidėk kaukę, giliai kvėpuok ir nekreipk į jį dėmesio.

Sėdi Vasiliauskas fotelyje, pareina žmona, užsimaukšlinusi trim numeriais didesnę kaukę, beveik per visą veidą ir klesteli priešais ant sofos. Žiūrėjo į ją Vasiliauskas, žiūrėjo ir neišturėjo:

– Kokia graži.

Atlėgo nuoskauda ir Vasiliauskienei:

– Ar tikrai? Turiu dar gražesnę, ar atsinešti?

– Tai tu graži kaip niekada, – sužibo Vasiliausko akys kaip jaunystėje. – Gal paišdykaujam?

– Kodėl gi ne,– sunku per tą kaukę suprasti – šypsosi Vasiliauskienė ar maivosi. – Bet nuotoliniu būdu ir ne kitaip.

Kad ir nelabai patenkintas, eina Vasiliauskas prie kompiuterio. Žmona perspėja, kad neskubėtų, nes jos kompiuteris išsikrovęs.

– Kol tu jį įsikrausi, man ir noras praeis, – atsidūsta Vasiliauskas.

– Ne bėda, laiko turim, karantinas tęsiasi.

Algimantas VAŠKYS