Verslas Nr. 3

Humoreska

Man sekėsi. Net reklamos nereikėjo – „tie akmenys šio to verti, jeigu jau daktarai perka“. Nesakau, kad juos maišais pirko, bet juk prie išgirtųjų Faberžė kiaušinių pirkėjų eilės irgi nestovėjo net per patį badmetį. Daugėjo atvejų, kai pacientai atsidėkodami gydytojui nebeteikdavo vokelių, o skambindavo man. Vienu žodžiu, turėti nuo mano širdies nusiritusį akmenį darėsi prestižas. Deja, atsirado šarlatanų – randa pakelėje akmenį ir skelbiasi iš manęs pirkęs. Bala nematė, girkis, bet ne – jam to neužtenka, dar taikosi ir parduoti. Mano gyvenimas gerėjo, atsirasdavo ir laisvesnių pinigėlių, jų nešvaistydavau, o vis kur nors investuodavau, pavyzdžiui, paskutinį kartą pasiskiepijau nuo erkinio encefalito.

Matydamas, kaip puikiai man sekasi, nuėjau į bažnyčią pasimelsti ir padėkoti. Žmonių tik keletas, tylu, tad klauptose, man už nugaros, išgirdau dviejų moteriškių šnabždesį.

– Čia tas, kur akmenis už aukso kainą siūlo.

– Ar tas beprotis?

– Taip, taip tas pats.

– Reikia jam tiesiai šviesiai į akis pasakyti, nekvailink tu žmonių, parazite.

– Taip ir pasakysim.

Susinervinau, bet mišios artėjo prie to momento, kai kunigui priminus vieni kitiems linki ramybės. Palinkėjau vieniems, atsisukau atgalios pažiūrėti, kas čia mane ką tik apkalbėjo.

– Ramybės, tamstelei ir dar kartą ramybės, – linkčioja man dvi moterėlės.

Vieną dieną gavau laišką iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Nežinojau, džiaugtis ar bijot, nes iš jo teksto nėjo suprasti, kas tai – kvietimas ar šaukimas. Tiek „Sodra“, tiek VMI yra tos pačios valstybės kūriniai, o kaip skiriasi. „Sodra“ iš žmogaus skolinasi, skolinasi, bet kokiu momentu susizgrimba ir pradeda tą skolą atidavinėti, tiesa, po nedaug, bet nusiteikusi, patikėkite, visą atiduoti ir tik tu, žmogau, pats esi kaltas, kad neturi kantrybės. Man, pavyzdžiui, nesuprantama, kodėl Marijonas dainuoja „Aš myliu Lietuvą“ ir nė žodeliu neužsimena apie „Sodrą“. Teisingai, Lietuva – tai kalvos, upės, ežerai ir kloniai, dar jūra su gintarais ir amžinai nelaimingais Palangos verslininkais, kuriems Eglės, žalčių karalienės, bėdos juoką kelia. Puiku, bet ar visa tai mes turėtume, jeigu nebūtų „Sodros“?

Atsidūręs prie įspūdingų inspekcijos rūmų, pagalvojau: „Kaži už kieno pinigus taip išsistatėte ir kaži kiek dar plėsitės mane nuskalpavę.“ Dideliame ir šviesiame kabinete mane pasitiko rūsti ponia. Žiūri į mane skvarbiomis akimis, tylėdama tyrinėja, ieško, kur silpniausia vieta, taip ir taikosi įkąsti, vienu žodžiu, – gryna erkė. Visu kūnu jaučiu – tuoj įsisiurbs ir ištrauks visą mano pelną. Viena laimė, kad pasiskiepijęs.

– Turime slaptos informacijos, kad jūs užsiimate nelegalia veikla, – čia ji taip pradėjo.

– Iš kur gavote?

– Visas miestas ūžia nuo kalbų apie jūsų verslą. Mes pusę metų fiksavome visas paskalas ir suskaičiavome, kad apyvartoje sukasi, – ji pakėlė akis nuo popierių, – jums štukomis ar tonomis?

Skaičius buvo įspūdingas, supratau, kad man „pripaišė“ ir tuos šarlatanus. Kai pasakė, kiek aš eurų skolingas valstybei, ne juokais išsigandau. Bet verslininkas ir Mokesčių inspekcijoje – verslininkas. Paėmiau nuo stalo skaičiavimo mašinėlę ir pradėjau maigyti:

– Akmenimis susidarytų, hm, hm, tiek ir tiek, manau, ponia, kad tiek per mėnesį priridensiu ir atsiskaitysiu.

– Jūs ką, tyčiojatės?

– Čia, ponia, nuo manęs asmeniškai, – ištraukiau iš tašės tris akmenis ir padėjau ant stalo.

– Čia man? – paraudo ji. – Aš tiek apie juos prisiklausiau, o akyse nebuvau regėjusi, ar galite įsivaizduoti, kaip sunku buvo sukurpti bylą prieš jus? Kiek aš skolinga?

– Ne, jums, aš sąžiningas verslininkas, kyšių nedalinu. Vienas akmenukas bus į VMI daržą, kitus du prisekite prie bylos, kad ji nors šiokį tokį svorį turėtų.

Algimantas VAŠKYS