Pagalba NR.1

Humoreska

Pernai, kažkur apie balandį, man pradėjo suktis galva. Ką žmonės daro, ištikus panašioms bėdoms? Ogi kreipiasi į tuos, kurie jais labiausiai rūpinasi. Aš – ne išimtis, irgi pasielgiau būtent taip – paskambinau į „Sodrą“.

– „Sodra“ jūsų paslaugoms, – sušnekėjo kažkokia apsnūdusi panelė. – Jeigu norite skųstis, spauskite vienetą, jeigu ruošiatės kažką paskųsti, spauskite dvejetą, jeigu užmiršote, kodėl skambinate, spauskite trejetą.

Paspaudus vienetą, pasigirdo gana gedulingos melodijos. Apsiašarojau, permąsčiau savo gyvenimą, po kiek laiko nusiraminau, bet muzikantai pasitaikė atkaklūs – varė maršą po maršo. Jau ruošiausi spausti trejetą, kai netikėtai mus sujungė.

– „Sodra“ klausosi, – atsiliepė sodrus moteriškas balsas.

– Laba diena, – pasilabinau, – man nei iš šio, nei iš to pradėjo suktis galva, ar negalėtumėte paaiškint, kame reikalas.

– Nei iš šio, nei iš to tik pensininkų daugėja, o galva šiaip jau be reikalo nesisukioja, nebent per pėsčiųjų perėją eitumėte. Reikia ieškoti priežasties, gal, pavyzdžiui, tamsta, gavai pirmąją pensiją?

– Tikrai taip, gavau ir labai mažą, galva sukasi bemąstant, kaip reikės su tokia išgyventi.

– Nu va, pats paklausėte ir pats atsakėte, kokių dar išaiškinimų bereikia?

– Ot, velnias, tikrai, kaip man pačiam į galvą neatėjo, – pradėjau atsiprašinėti.

– Nu kaip pačiam galvon ateis, jeigu ji sukasi. Kita vertus, ko čia vargintis, kai jumis rūpinasi „Sodra“.

– Taip, taip, o sakykite, prašau, ar ilgai ji man dar suksis?

– O kiek mes pačiam priskaičiavome?

– Du šimtus dvidešimt.

– O, galiu nudžiuginti, Jums pasisekė, statistika rodo, kad su tokia pensija metai, dveji, daugiausia treji ir tamstą kamuojanti problema „išnyks, išnyks“, priminkite, kaip Jūs ten, liaudyje sakote.

– Išnyks kaip dūmas, – pasufleruoju.

– Teisingai – išnyks kartu su dūmais.

– Jūs turite omenyje Kėdainius? – baisi nuojauta peršasi savaime.

– Ne, ką Jūs, gink Dieve, aš omenyje turiu tamstą su maža pensija, o ką pasirinkti – Kėdainius, Latviją ar Lenkiją, čia jau paties asmeninis reikalas, nors aš patarčiau žvalgytis būtent Lenkijos pusėn ir nedelsiant pasinaudoti ta istorine galimybe, kai zlotas nusilpęs kaip niekada, o jei dar į kelionę susimestumėte keliese, numuštumėte kainą tiek, kad net „Novaturui“ nosį nušluostytumėte. Gautųsi pigiau negu su kelialapiu. Pavydas ima pagalvojus, kaip kitiems sekasi.

– Atleiskite, ponia, bet man Jūsų postringavimai ne prie širdies, aš norėčiau…

– Klausyk, tamsta, įdėmiai, sakau trečią ir paskutinį kartą, daugiau nekartosiu – mano darbo diena kaip ir paties gyvenimas eina jau į pabaigą ir jeigu pačiam sukasi galva, tai nereiškia, kad pats turi teisę sukti galvas kitiems.

– Bet jūs gi – „Sodra“, turite man padėti.

Nepatikėsite – padėjo. Ragelį…

Algimantas VAŠKYS