Ar tekėsi?
Humoreska
Artėjo svarbiausia data jaunojo Mykolo gyvenime. Vargšeliui drebėjo rankos, jaudulys spaudė krūtinę. Nuo pat ryto kankino nerimas – o jeigu nepasiseks? Jam tai buvo pirmas kartas. Parinkęs tokiam iškilmingam įvykiui nuošalią vietelę – jis nemėgo pompastikos, palengva, gal ir ne taip artistiškai kaip filmuose, priklaupė ant vieno kelio, paskui ant abiejų, jeigu ilgėliau tektų palaukti, ir virpėdamas išspaudė:
– Mano brangioji, ar tekėsi?
Deja, jokios reakcijos, lyg jis šalimais stovėjusių eglių būtų paklausęs. „Branginasi“, – be pykčio pagalvojo Mykoliukas ir vėl pakartojo klausimą. Liūdna, bet niekas nepasikeitė, tik ta tyla dar skaudžiau dūrė į jo jautrią širdį. „Gerai, kad nieko daugiau šalia nėra, tuoj kas nors įdėtų į jutubą – prieš visus apsijuokčiau“, – nors tiek save paguodė. Pašokęs kiek atsitraukė, demonstratyviai užsirūkė cigaretę, nervingai pradėjo marširuoti pirmyn atgal. Ta jo vaidyba situacijos nepagerino. „Ką aš ne taip darau, gal ką nors praleidau?“ – draskė jis save. Paėjėjęs kiek tolėliau, griebėsi telefono:
– Labas, tėveli.
– Labas, labas, na, ar galime jau sveikinti? – žvaliai atsiliepė tėvas. – Visa šeima žinių laukiam nesulaukiam, sėdime kaip ant adatų.
– Deja, tėveli, gėda prisipažinti – apsižioplinau, – vos neverkia Mykoliukas, – bent jau kol kas atsisako tekėti.
– Kantrybės, sūnau, nepulk į paniką, ne tu pirmas, ne tu paskutinis – daug kam iš pirmo karto nepasiseka, – padrąsino tėvas.
– Bet judviem su mama, kiek pamenu, iškart pavyko.
– Nebuvo lengva ir mudviem. Tavo motina irgi iš pradžių išsisukinėjo, atsikalbinėjo, šaukė: „Kur aš įsivelsiu?“, bet jos tėvas, tavo senelis, griežtai jai pasakė: „Be šito neišsiversi, jei ne jam (tai yra man – tavo tėvui), tai kitam anksčiau ar vėliau turėsi ištarti „taip“ – toks jau nuo seno, karta iš kartos mūsų giminės gyvenimas.“ Ir, žinoma, daug gerų patarimų abiem davė, kas be ko. Jeigu atvirai, tai tuo atsakingu momentu jis nė per žingsnį nuo mūsų nebuvo atsitraukęs, visą procesą reguliavo. „Ačiū“ jam po šiandien tariame.
– Tai patark ir man, kaip ją priversti nesispyrioti?
– Jeigu būčiau šalia, gal ir sugebėčiau, o dabar per telefoną, ką aš žinau, gal visai nedaug, pavyzdžiui, paprasčiausios meilės tam reikalui trūksta. Daugiau išradingumo, sūnau, nebijok, improvizuok, kūrybos nepagailėk.
– Prikūriau tiek, kad net ausys raitosi.
– Puiku. O dabar vėsink, kiek palūkėk ir pamatysi, kaip pradės lašėti, patikėk manimi profesionalu.
– Tėveli, lašėti laša, bet neteka.
– Tai ko tu mane balamūtini, į jaudulį varai, visada pradžioje tiktai laša, o tekėti vėliau pradeda. Ir atmink, matau, kad esi įsiaudrinęs, pirmuosius du šimtus gramų reikia nupilti, nes jie nesveiki gerti.
Algimantas VAŠKYS
