Istorija apie varpą

Humoreska

– Labas, Antanai, gelbėk, jei gali, čia aš, Kloika, tau skambinu, papuoliau į didelę bėdą – gal kartais, per klaidą, turi varpą?

– Klaida būtų, jei neturėčiau. O kam tau prireikė?

– Ar kvailiau paklausti negalėjai?

– Atsiprašau, netyčia išsprūdo, o kur savo padėjai, gal darbinė trauma kokia?

– Iš kur ten darbinė, kabojo be naudos, ir tiek, tad prieš pusmetį paaukojau.

– Įsirašei į donorus?

– Panašiai kaip ir donoras – padovanojau muziejui. Ateities kartoms pasidžiaugti, taip sakant.

– Tai bent. Ir kada pirmoji paroda? Beje, kas ten tokio ypatingo, jeigu tik kabojo?

– Kaip čia pasakius, – iš balso matosi, kad Kloika nesikuklina. – Paveldo ekspertai išgyrė – retas egzempliorius, originali forma.

– Netikiu, kad tokį brangų daiktą dykai atidavei, jeigu ne paslaptis – kiek gavai?

– Ką ten gausi, – atsiduso Kloika. – Girt giria, o kai pinigus reikia mokėti, pats žinai, kaip būna. Sakyk netardęs, paskolinsi ar ne?

– Nepyk, Akcizai, prie geriausių norų, ar kitur nebandei ieškoti?

– Prašiau vienuolių, bet neina su jais susikalbėti.

– Matai ir vienuoliams reikia, ką jau apie mus bekalbėti.

– Nė velnio jiems nereikia, – piktai užginčija Kloika. – Pas juos gi visur elektronika, paspaudei mygtuką ir jokių rūpesčių – guli ir žiovauji, o skambesys po visą parapiją sklinda.

– Akcizai, prie ko čia skambesys, aš nieko nebesuprantu?

– Anądien blogai pasijutęs nuėjau pas daktarą. Tas mane apžiūrėjo ir pareiškė: „Tamstos sveikatos būklė tragiška, jau seniai pavojaus varpais reikėjo skambinti, o ne dabar pasirodyti.“

Algimantas VAŠKYS