Bankrotas

Humoreska

– Kas yra bankrotas? – žmonos Barboros paklausė Petras.

– Čia toks atvejis, kai prarandamas visas turtas. Neduok, Dieve, tokios nelaimės.

– Sakai, nelaimė? Bet kiek aš girdėjau, dauguma verslininkų po bankroto pradeda dar geriau gyventi. Gal, sakau, pabandom ir mes nors kartą bankrutuoti? – nedrąsiai pasiūlo Petras.

– Tai kad mes neužgyvenome jokio turto.

– O jeigu tu mane prarastum?

– Koks iš tavęs turtas? – nustemba žmona. – Tu net Registrų centre neužfiksuotas.

– Na, ir paklausei, – įsižeidė Petras. – Per mano gimtadienį prie visų pareiškei, kad aš – didžiausias tavo turtas.

– Reikėjo svečius kaip nors pralinksminti.

Petras nebesiklausė, jo galvoje jau sukosi verslo planas:

– Aš išvažiuosiu mėnesiui į kaimą, o tu paskelbk, kad mane praradai ir bankrutuoji.

Staiga jie pamatė per kiemą ateinančią kaimynę Vasiliauskienę. Akimirksniu abu pasitarė, Akcizas šoko spinton, žmonelė šią užrakino, o pati užsikniaubė ant stalo.

– Kas tau benutiko? – susirūpino Vasiliauskienė, pamačiusi apsiverkusią šeimininkę.

– Petrą praradau, paliko jis mane , – rauda Barbora, – bankrotas man, nežinau, kaip aš be jo dabar gyvensiu.

– Geriau gyvensi, – užtikrintai rėžė Vasiliauskienė.

– Tu irgi taip sakai? – nusišluostė ašaras Barbora. – Tu tik pamanyk, Petras buvo teisus.

Paskui įsmeigė akis į dureles, už kurių slėpėsi jos vyrelis, ir susimąstė: pradėti jai gyventi geriau ar ne.

– Apie ką svajoji, žiūrėdama į tą spintą? – prabudino ją Vasiliauskienė.

– Galvoju, ar ji man bereikalinga.

– Manau, kad ne, – pataria Vasiliauskienė, – kiek pamenu, ji visados tuščia stovėdavo, nebent savo meilužius įkišdavai, kai Petras netikėtai namo sugrįždavo.

– Tylėk, – Barbora pridėjo pirštą prie lūpų.

– Ko tu bijai, juk niekas negirdi, o aš paslapčių neišduodu. Ar kas nors žino, kad tavo antras vaikas ne nuo Petro? Niekas, tik tu ir aš.

Petrui ir taip nelengva buvo stovėti toje ankštoje spintoje pusiau sulenktomis kojomis, jis sukaito, trūko oro. O tai, ką išgirdo, tiesiog įsiutino, ir jis nebesusivaldė:

– Nuo ko tas vaikas?

– Nuo Zabičio, – automatiškai atsakė Vasiliauskienė ir akimirksniu susizgribo ir apsižvalgė po kambarį. – Kas čia manęs klausė? Barbora, man pasirodė, kad balsas sklido iš spintos, kas ten viduje?

– Bildukas.

Ir atsitik tu taip – tuo metu suskambo Petro telefonas.

– Klausau, – pasigirdo iš spintos, – aš tau vėliau perskambinsiu.

– Oho, – susižavėjusi Vasiliauskienė suplojo delnais. – Tai bent bildukas.

– Išmanusis, – aukščiausią fantazijos pavarą įjungė Barbora. – Dukra iš Londono dovanų parvežė.

– Visada sakiau – Londonas yra Londonas, – svajingai nutęsė Vasiliauskienė. – Kad man kas tokią dovaną. Pavydžiu tau, kaimyne.

– Nepavydėk, Vasiliauskiene, – vėl apsiverkė Barbora. – Dabar jau tikrai man bankrotas.

– Kaip suprasti?

– Manau, kad ką tik praradau didžiausią savo turtą, – susiėmė už galvos Petro žmona.

Algimantas VAŠKYS