Apsidraudėlis
Akcizas Kloika, atėjęs į draudimo kontorą, pasiteiravo, ar gali apdrausti savo akis ir kiek tai jam kainuotų.
– Žinoma, galima, – atsakė draudėjas, – o kaina priklauso nuo rizikos laipsnio.
– Rizika labai didelė, – nusišluostė sudrėkusią kaktą Akcizas. – Kartais tokia baimė apima.
– Spėju, kad tai susiję su jūsų profesija, kokia veikla dabar užsiimate?
– Labai pavojinga.
– O konkrečiau?
– Negaliu prasitarti, nes tai tolygu krachui.
– Supratau. Tai gal silpsta jūsų regėjimas?
– Neseniai buvau pas daktarą ir pasitikrinau – matau puikiausiai. Bet kai jam išdėsčiau savo problemas, jis tik palingavo galvą teigdamas, jog viską supranta, bet padėti man niekuo negali, tad tik draugiškai patarė pasisaugoti ir kiek įmanoma apsidrausti. Todėl aš čia – pas jus.
– Miglota situacija, – trūksta aiškumo draudėjui, – iš kur ta baimė, gal kokius baisius sapnus per miegus regite?
– Aš pats dabar gyvenu kaip sapne ir jeigu ne ta baisi nuojauta, tiek jūs mane ir tematytumėte.
– Kiek supratau iš jūsų pasakojimo, gyvenate gerai, akys sveikos, darbas filmo scenarijaus vertas ir ko jums sunerimti? Gink Dieve, kažkokia fantazija.
– Ne fantazija, o Anastazija.
– Čia liga tokia?
– Prie ko čia liga, – susinervina Akcizas, – įsitaisiau aš paną, vardu Anastazija. Jeigu žmona apie tai sužinos, ji man akis iškabins.
Algimantas VAŠKYS
