Šimtmečio emigrantai
Turėtume šokti iš džiaugsmo: oficialiosios statistikos duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį imigracija į Lietuvą išaugo dvigubai, o emigracija sumažėjo ketvirtadaliu. Pirmą kartą nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Atsitiktinis sutapimas ar gražaus patriotizmo proveržis valstybės atkūrimo šimtmečio metais? O gal mūsų senstančioje visuomenėje sumažėjo galinčių išvykti žmonių?
Beje, du trečdaliai imigravusiųjų yra Lietuvos piliečiai, o kiti – užsieniečiai. Tarp jų – ir mažasis Sebastianas Andrejus, kurį tėtis šią vasarą parsivežė iš gimtosios Rumunijos. Per pusantro mėnesio pramokęs lietuviškai, berniukas rugsėjį atėjo į Plikių pagrindinės mokyklos antrą klasę. Jis įdėmiai stebi aplinką, bendraklasius, mokytoją. Integruotis kitataučiui, nemokančiam lietuvių kalbos, – iššūkis. Mokyklos bendruomenei irgi nelengva užduotis, kad vaikas nejaustų atskirties, vienišumo. Tai ir galimybė pasitikrinti tolerancijos, empatiškumo, jautrumo lygį.
Berniuko tėtis Rumunijos pilietis Katalinas Valentinas nuoširdžiai sako, kad Lietuvoje gyventi gera. Anot jo, tik reikia turėti noro kažką daryti. Mūsų modernėjančioje valstybėje jis pastebi gerų dalykų (kaip antai patogi dokumentų tvarkymo sistema), kurie mums atrodo įprasti ir nebevertinami. Rumunijoje, kuri Europos Sąjungos bendrijos kontekste beveik pagal visus rodiklius yra paskutinėje vietoje, mes nelabai norėtume gyventi, bet rumunas savo gimtosios šalies nepeikia. Nuo Juodosios jūros kilęs vyras su meile pasakoja apie Rumunijos problemas, nepamiršdamas pridurti, kokia ji graži.
Ir supranti, kad Tėvynės ilgesys, meilės ir sėkmės paieškos ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų žmonių gyvenimo niekur nedingo. Apima pasididžiavimo jausmas, kad užsieniečiai laimę randa Lietuvoje.
Vienas iš didžiausių Klaipėdos rajone ūkininkų šiemet džiaugėsi savo ūkyje įdarbinęs du ukrainiečius. Netyčia leptelėjo, kad moka mažiau nei vietiniams darbininkams. „Mūsiškiai nepatenkinti, vis kažkas negerai, nenori dirbti, o jie patenkinti tuo, ką gauna. Kitais metais daugiau pasikviesiu, ir tegul mūsiškiai rikiuojasi prie šiukšlių konteinerių, jeigu nenori dirbti“, – išdidžiai rėžė turtingas ūkininkas.
Plikiuose daugiau nei 20 metų veikiančios įmonės „Luxa“ savininkas didžiuojasi, kad netrūksta darbuotojų, nėra kaitos – niekas nenori emigruoti. Jis prasitarė, kad vasarą viena darbuotoja, padirbėjusi už kolegę, uždirbo tiek, kiek užsienyje ne visi gauna. Verslininkas stengiasi išlaikyti savo darbuotojus suprasdamas, jog reikia su jais dalintis.
Šią vasarą Lapių gyvenvietėje parduotuvę atidarė buvę emigrantai Lilija ir Tomas. Trečią mėnesį verslą plėtojanti jauna verslininkė tvirtino, jog gerai gyventi galima ir Lietuvoje, bet reikia suktis. Anot jos, blogu gyvenimu skundžiasi tie, kurie nieko nedaro, kad būtų gerai.
Devyniolikmetė Gintarė pavasarį sugrįžo iš Kanados, kur 13 metų gyveno su tėvais, į senelių – ūkininkų glėbį. Ir – tiesiai į tvartą melžti karvių, girdyti veršelių, plauti indų. Aplinkiniai aikčiojo, negalėdami suprasti: iš Kanados – į fermą, į mėšlinus batus? Ir nepaliovė bauginti, kaip Lietuvoje blogai. Betgi ji užaugo kitos kultūros šalyje, kur bet koks darbas vertinamas ir gerbiamas jį dirbantis žmogus. Todėl Gintarė nei nusivylė, nei pavargo, nors visą vasarą triūsė ūkyje. Ji pakilios nuotaikos išvyko į LCC tarptautinį Klaipėdos universitetą studijuoti. Šimtmečio emigrantė, įgijusi diplomą, planuoja pasilikti Lietuvoje. Optimizmą žadinantis atvejis. Tačiau ir vėl nerimastingos žinios: rugpjūtį emigravo daugiau nei imigravo. Šiemet iš Lietuvos išvyko 28,8 tūkst., imigravo 26,8 tūkst. asmenų. Nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuvoje sumažėjo 900 tūkst. gyventojų.
