Kaip padėti mamai alkoholikei?

Esminis momentas, kurį, Sauliau, išreiškėte savo laiške – mama nesupranta savo problemos. Padėti žmogui galima tik tada, kai jis (ji) nori padėti sau. Iš Jūsų žodžių matyti, kad, kaip bebūtų liūdna, mama nieko keisti nenori. Galima arklį atvesti prie vandens, panaudojus jėgą, tačiau neįmanoma jo priversti gerti.

Kaip matau, keisti norite Jūs. Suprantu, kad Jums neramu dėl mamos gyvenimo būdo, bijote, kad mama gali nusižudyti. Tokie jausmai (nerimas, baimė, ir kt.) smukdo Jūsų gyvenimo kokybę ir… trukdo padėti mamai. 

Taip! Kuo sunkesnis ligonis, tuo ramesni, priimantys ir net susitaikę turi būti jį prižiūrintys žmonės. Garantijos, kad tai padės sergančiajam, nėra jokios, tačiau įtampa, pyktis, nerimas, neviltis, įtūžis ir kiti neigiami natūraliai kylantys jausmai padės dar mažiau. O kartu kenks (jau kenkia) Jums pačiam, gadins (gadina) Jūsų gyvenimą.

Kur semtis ramybės? Kaip išlikti kantriam ir net griežtam su alkoholyje skęstančiu žmogumi? Visos priemonės yra geros, kurios padeda. Ar tai būtų meditacija, ar sportavimas, ar kūryba. Vienam išbūti su savo jausmais yra nelengva, todėl svarbu ieškoti bendraminčių ar tiesiog Jus suprantančių žmonių, kuriems galėtumėte išsipasakoti. Lietuvoje yra visa eilė veikiančių alkoholikų artimųjų grupių, kuriose galima gauti palaikymą ir supratimą.

Atskirai norėčiau įvardinti galimą psichoterapeuto pagalbą. Jei dirbčiau su žmogumi, panašiu į Jus, tai pradėčiau metodais, padedančiais išsilaisvinti nuo priklausomybės nuo geriančio žmogaus. Toliau didintume pasitikėjimą savimi, keltume savivertę ir pan., priklausomai nuo individualaus atvejo.

Pabaigai keletas net ne patarimų, o greičiau gairių, kaip būtų galima padėti mamai. Priklausomame nuo alkoholio žmoguje tarytum gyvena dvi asmenybės. Viena iš jų traukia žmogų į alkoholio liūną, kita – į blaivų gyvenimą. Vienu metu paprastai veikia tik viena iš išvardintų asmenybių.

Nebus jokios naudos, jei bandysite „protinti“ žmogų, kai jo gyvenimą valdo dalis-alkoholikė. Tačiau būna prašviesėjimo akimirkų, kai vairą į savo rankas perima blaivioji dalis, kai žmogus supranta, jog priklausomybė nuo svaigalų jį žudo. Tik tokiais momentais galima siūlyti žmogui pagalbą: kreipti į anoniminių alkoholikų grupes, siūlyti lankytis pas psichoterapeutą ar bandyti kitas priemones, kurios prieinamos ir priimtinos. Savaime suprantama, kad pasirinkimas (ar bent sutikimas) turi būti paties žmogaus.

Kokią pagalbą alkoholikui gali suteikti psichoterapeutas? Visų pirma stiprintų asmenybės dalį, kuri siekia blaivaus gyvenimo. Jūsų mamos atveju būtų dirbama ir su jos praeityje išgyventomis psichotraumomis, kurios suvaidino lemiantį vaidmenį „lipimui ant kamščio“. Be abejo, būtų stiprinamas pasitikėjimas savimi, kartu su moterimi būtų dirbama su trukdžiais, verčiančiais ją užsidaryti savyje ir alkoholizme.

Stiprybės ir kantrybės Jums, padedant savo mamai ir pačiam sau!