Apie (ne) kasdieniškus reikalus
Nors prieš didžiąsias metų šventes visi sukasi šventiniame šurmulyje, valdžios kuluaruose skandalų, intrigų bei kitos bjaurasties netrūksta. Tikrųjų veidų ir interesų nepridengia nė karnavalinės kaukės. Diskutuodamas apie šalies ir rajono kai kuriuos politinius veikėjus, dažnas gūžčioja pečiais: „Ir kas tuos asilus į valdžią išrinko?“ Iš tiesų kodėl žmonės taip lengvai paveikiami populistinių pažadų ir valdžion išrenka tokius, kurie nė nemano ar nesugeba patenkinti rinkėjų lūkesčių? Anot politologų, taip yra dėl to, kad mūsų socialinis gyvenimas yra labai įtemptas: trūksta pasitikėjimo, saugumo, esminių problemų sprendimo. Žmonėms svarbiausia yra jų gyvenimas, kad juos išgirstų, o ne kaišiotų politines deklaracijas vietoje realių darbų.
Lietuviškos pensijos, pašalpos, minimalus atlyginimas – vieni mažiausių ES. Šių išmokų padidinimo sulauksime iškart po Naujųjų, tačiau kainos, regis, auga greičiau. Akivaizdi ir auganti pajamų nelygybė. Pasigirsta svarstymų, kad laikas nustoti investuoti milijonus į pastatus, fasadus, išorinius dalykus, o labiau į turinį, jaunosios kartos pasirengimą labai kintančiai darbo rinkai ir daug iššūkių, tobulėjant informacinėms technologijoms, pateikiančiam gyvenimui. Anot politologų, reikalinga rimta regioninė politika, nes mokesčių mažinimas ar didinimas – tai ne reformos.
Neįtikėtina, bet faktas tas, jog Europos Sąjungos šalyse gyvena net 25 mln. skurstančių vaikų. Prieš Kalėdas Lietuvoje vyksta graži akcija, kviečianti išpildyti vaikų svajones. Nuliūdino tai, kad vaikai prašo ne tik „mandrų“ žaidimų ar madingų aksesuarų, bet elementarių dalykų: žieminės striukės, batų, sportinio kostiumo. Koks vaiko gyvenimas, jei jo pagrindinė svajonė – šilta striukė? Jei nors vienas vaikas, šaudant fejerverkams, sėdi alkanas ir sušalęs, ko verti visi laimėjimai, statybos, grandioziniai planai iš mokesčių mokėtojų pinigų?
Tad gal nereikėtų džiūgauti, kad sutaupomos lėšos pašalpoms, jei vis vien to skurdo nemažėja. Gal reikia mokėti jas tokias, kad tas, kas jas gauna, išgalėtų savo atžaloms bent žieminę aprangą nupirkti. Juk nė vienas nežinome, ar toks nepriteklių likimas ir mūsų, šiandien stiprių ir sėkmingų, vieną gražią dieną neištiks. Kaip ir bedarbio dalia – nors, regis, dabar rinkoje daugiau paklausos negu pasiūlos. Mūsuose įprasta kreivai žiūrėti ir į bedarbius, kuriems mokamos darbo biržos išmokos. Sakoma, va, dar vienas pašalpininkas – lyg parazitas ant valstybės kūno. O iš tiesų tai, ką gauna bedarbis, ne pašalpa, o socialinio draudimo išmoka, uždirbta jo paties. Ją buvę dirbantieji gauna tam laikui, kol, tikėtina, susiras kitą darbą. Ir ta išmoka, teigiama, taip pat viena mažiausių ES.
Europoje ryškėja dar viena prasta tendencija – žmonės nebenori sunkiai dirbti. Ypač žemės ūkyje, kur ūkininko darbo dienos trukmė – 24 valandos per parą ir be jokių atostogų. Socialinėje srityje – taip pat nelabai jiems žadama kas nors gero: samdiniai turi daugiau garantijų negu šeimininkai. Blogiausiu atveju kaime gyvendamas visada turėsi darbo ir pavalgyti. Užtat ūkininkai stumia vaikus į mokslus, siekia jiems sukurti lengvesnį gyvenimą. To rezultatas – apie 80 proc. ES ūkių šeimininkų yra vyresni kaip 60 metų. Kas būtų, jei staiga jie visi sumanytų išeiti į pensiją? Elementariai pritrūktų maisto produktų, taip pat ir Lietuvai, nes daug maisto importuojama iš kitų šalių.
Ir pabaigai – ne kasdieninis, bet visus liečiantis reikalas iš kitos „operos“. Vienas labiausiai nerimą kitais metais keliančių klausimų – kaip kaimynai baltarusiai toliau elgsis su savo atomine elektrine Astrave. Mums atrodo toli, bet kai pasikalbi su vilniečiais, jiems nejuokinga – juos nuo tos pragaro mašinos skiria vos keliasdešimt kilometrų. Įdomu tai, kad ES į Astravą yra investavusi apie 15 mln. eurų dėl visų mūsų saugumo. Kalbama, jog elektrinė bus greitai pastatyta, bet galbūt ilgai lauks leidimo veikti. Bet ir mūsiškė atominė Ignalinoje dar teberūksta. Čia dirba 1000 darbuotojų trimis pamainomis, jiems algas moka Briuselis. Elektros jėgainė nebegamina, tačiau reaktorius vis dar tebėra aktyvus ir norint jį galima įjungti. Tai pavojingas objektas, kuris seniai turėjo būti sutvarkytas, visas atidirbtas branduolinis kuras išimtas. Tačiau net kelerius metus ginčijamasi, kas tai padarys. Po 2020 metų ES nebus nusiteikusi mokėti už delsimą, tad visiems mokesčių mokėtojams, pabranginus elektrą, gali tekti pakratyti pinigines. Tikėkimės, kad tai neįvyks ir ateinantys metai atneš tik geras naujienas.
