Kova už 60 proc.
Kiekvienuose namuose – net tuose, kuriuose periodinės spaudos skaitymui niekada nebuvo skiriama dėmesio, pastarosiomis savaitėmis yra ką skaityti. Ką čia slėpti – gi dažno namuose populiariausias skaitalas yra didžiųjų prekybos centrų lankstinukai apie menamas nuolaidas prekėms. Bet dabar šią „literatūrą“ solidžiai papildė skrajutės, brošiūrėlės ir net storių storiausi kandidatų į Seimą laikraščiai, kuriuos intensyviai platina jų partijų gerbėjai. Kiek galima tikėti šių vienkartinių leidinių pompastišku turiniu, tai jau kiekvieno rinkėjo išprusimo, vertybinių nuostatų, gebėjimo kritiškai mąstyti reikalas.
Praėjusią savaitę Lietuvos žurnalistų sąjungos surengtame seminare „Profesinių žurnalistikos standartų paieška propagandos ir informacinių karų fone“ politologas Lauras Bielinis atskleidė, kad potencialūs rinkėjai būna trijų tipų. Remiantis britų tyrinėtojais, yra toks proporcingumas: 10, 30 ir 60 proc. žmonių. Tai tinka bet kurios šalies visuomenei. Taigi, 10 proc. žmonių supranta, kas vyksta, turi idėjų ir valios keisti tai, kas vyksta, jie kūrybingi, aktyvūs, pilietiški, eina balsuoti. Būtent šis dešimtadalis nesulaukia ir išskirtinio politikų dėmesio. O kam eikvoti jėgas, pinigus ir laiką, jei ši žmonių dalis ir taip jau sąmoninga. Tai tikrai potencialūs rinkėjai. Dar 30 proc. gyventojų supranta, kas vyksta, turi idėjų, bet jiems trūksta valios, reikia kad kažkas stumtelėtų, kad ateitų prie balsadėžių, juos būtina įtikinti, jog reikia būti aktyviems. Tačiau likę 60 proc. visuomenės apskritai nesupranta, kas vyksta; neturi nei idėjų, nei valios, nei iššūkių aplinkai, nei sau. Jie gyvena rutinoje, vertina stabilumą ir ramybę, o tokia būsena suprantama kaip galėjimas tenkintis primityviais poreikiais: ryte į darbą, vakare ant sofos su televizoriumi, savaitgalį – gal pasikapstymas darže ar sode. Tai – pasyvūs individai, kuriems didžiausias gyvenimo laimėjimas – sulaukta pensija. Jų didžiosios baimės, kad tik nereikėtų mąstyti, priimti sprendimų, kiekviena permaina yra nepageidaujama ir kelia pyktį, nepasitikėjimą. Tokią masę žmonių labai sunku išjudinti, tačiau būtent dėl jos atėjimo prie balsadėžių ir balsavimo už vieną ar kitą politinę jėgą ir plakasi politikai. Būtent dėl šių inertiškų žmonių patraukimo į savo pusę politikai ir imasi visokiausių atrakcijų: o ypatingai pasiteisinęs būdas – šoko terapija, noras nustebinti bet kokiomis priemonėmis.
Kaip tai galima padaryti? Ogi paleisti Džiną – skandalus. Politologas priminė, kad dar pavasarį perspėjęs, jog šie Seimo rinkimai bus skandalų rinkimai. Ir štai mėsmalėje atsidūrė keletas ministrų, aukštų valdininkų ir tai dar ne pabaiga. Įvairių skandalingų žinių galime tikėtis iki pat spalio 9 d., kai bus renkamas naujas Seimas. Bet politologas L. Bielinis atkreipė dėmesį, kad žmonės prie skandalų pripranta kaip prie narkotikų, o tai jau gali kelti pavojų valstybės saugumo, patvarumo, socialinės, ekonominės, politinės ramybės požiūriu.
Žmonėms kyla natūralus klausimas, kas tuos skandalus sukelia? Sakoma, kad ir žiniasklaida – ne šventoji, tačiau labiausiai čia kyšo pačių politinių jėgų ausys. Jų tikslas labai aiškus – sutriuškinti politinius priešininkus.
Antradienį su Gargždų visuomene susitikęs Nepriklausomybės patriarchas V. Landsbergis svarstė, kodėl dabar žmonės tokie pasyvūs. Štai net dėl didelės grėsmės – Astravo atominės elektrinės – renkant žmonių protesto parašus reikėjo labai pasistengti. O dėl sovietinės kariuomenės išvedimo anuomet nepabūgo pasirašyti beveik pusantro milijono Lietuvos žmonių.
Atsakymas į šį pasvarstymą galbūt glūdėjo ir profesoriaus L. Bielinio žurnalistams išsakytose mintyse: nemažai padarytų politinių sprendimų visuomenei kelia abejonių ir ne visai atitinka rinkėjų lūkesčius. Kai tie lūkesčiai apviliami, žmonės nebetiki ir iniciatyvomis. Be to, jau senokai Lietuvoje nėra ir išsiskiriančio charizmatinio lyderio: norinčiųjų užimti aukštas pozicijas yra, bet galinčiųjų mažai.
O visgi įdomu pagalvoti, kokiai iš tų trijų minėtų žmonių grupių priklausote Jūs?
