Piemens ant laužo virtas plovas – pats gardžiausias

Su savo avių banda pajūrio krūmynuose klajojantis Antanas Miežanskas labiausiai vertina laisvę – žiemą jis praleidžia Karklėje, vasarą persikelia į Kuršių neriją. Paklaustas, iš kur kilęs, tik nusišypso – koks gi skirtumas iš kur, aišku, kad iš Lietuvos. Net prie savo avelių neprisiriša – rudenį jas parduoda, o pavasarį perka naujas.

Toks klajokliško gyvenimo ir sezoninio piemenavimo būdas nuo seno populiarus Vakarų Europoje, kai piemenys, lydimi savo šunų, su gyvulių bandomis klajoja po neaprėpiamas natūralių ganyklų platybes. A. Miežanskas, pats vilnietis ir studijavęs dizaino mokslus Vilniaus dailės akademijoje, avininkyste sakė susidomėjęs prieš 10 metų, turėjęs tradicinį avininkystės ūkį. O piemenauti pradėjo prieš kelerius metus. Iš pradžių avis ganė Svencelės pievose, o štai jau dvi vasaras jos bėgioja Kuršių nerijos nacionalinio parko apie 25 ha teritorijoje. Ganyklos aptveriamos elektriniu piemeniu. Šią vasarą A. Miežanskas gano 80 avių ir 10 ožkų. Pagal gamtotvarkos projektą gyvuliai, skabydami žolę, atlieka labai svarbų – „žoliapjovių“ – vaidmenį sunkiau prieinamose šienautinose teritorijose. Pavyzdžiui, avys buvo ganomos Pervalkos ir Bulvikio kyšuliuose.

Domina ir turistus

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser pasakojo, jog didelių saugotinų teritorijų apsauga nuo užžėlimo ilgą laiką kėlė galvos skausmą. Tad neringiškiai ėmė ir pasinaudojo kitų parkų išbandyta atvirų erdvių nuganymo praktika. „Šio mūsų projekto rezultatai tik teigiami. Smagu ir tai, kad Antanas greitai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą, noriai dalyvauja renginiuose. Jo netradicinis ūkininkavimas domina žmones, atvykstančius turistus, jie ateina prie avis ganančio Antano, bendrauja“, – sakė A. Feser. A. Miežansko pagalbininkė ganant aveles – retos dingo veislės aviganė kalė Bino – irgi traukia turistų akį. Pamėgo neriją ir pats Antanas – išmaišė ją skersai išilgai. Jis surado įdomų keliavimo būdą – išmintais žvėrių takais, nes gyvūnai žino, kaip keliauti patogiau ir trumpesniu keliu įveikti atstumą.

Maistas – į sveikatą

A. Miežanskas gano mėsinės veislės avis, todėl iš jų mėsos ruošia įvairius gaminius ir patiekalus.Vienas iš jų – tai uzbekiškas avienos plovas, kurį Antanas verda išskirtinėmis progomis.Šįkart jis virė interaktyvios spaudos konferencijos Juodkrantėje dalyviams.

Paragavus šio plovo sužavi ne tik jo sodrus skonis, bet atrodo, kad toks maistas ir sveikatą sustiprina, užmušdamas organizme visas bakterijas ir grybelius. Ypač jis tinka prisivaikščiojus ir prisikvėpavus gryno nerijos oro. Tai maistas, kurio norisi dar ir dar paragauti – jis kartu ir sotus, ir neapsunkina skrandžio. Antanas mielai sutiko pasidalinti plovo receptu su „Bangos“ skaitytojais.

Ruošia 3 valandas

Nekasdieninio patiekalo gaminimas iš viso užtrunka 3 valandas, iš jų pats virimas katile ant laužo – 2 valandas. Pirmiausia į katilą reikia įpilti aliejaus ir būtinai užkaitinti iki virimo. Pasitikrinimui, anot Antano, reikia įmesti druskos – jei šnypščia aliejus, vadinasi, užvirė. Iš pradžių mėsa aliejuje šiek tiek apskrudinama, sudedami pjaustyti svogūnai, kai jie apkepa, pilamas verdantis vanduo. „Tuomet sudedami druska, kumynas, kiti prieskoniai, ir mėsa maždaug valandą troškinama, kad pritrauktų skonį, išvirtų sultinys. Po to sudedamos morkos, salieras, paprika, dar patroškinama, o po to į katilą supilu ryžius. Ir pilu dar vandens per du pirštus. Tai svarbiausias momentas, nes ryžiai taip turi sugerti skystį, kad liktų birūs, nepavirstų koše“, – plovo virimo subtilybes aiškino Antanas. Prieskonių į plovą jis deda daug: česnakų, raugerškio, kalendros, čiobrelio, čili pipirų. Pabandykite ir Jūs!

Jolanta BENIUŠYTĖ