Nesusipratimas

Humoreska

Gana, užteks, įkyrėjai, išeinu pas jaunesnę, – žodžių papliūpą kaip iš kulkosvaidžio paleidęs Jeronimas su tokia jėga trenkė paskui save duris, kad nuo susidariusio gūsio vertėsi aukštielninkas. Keikdamasis pakilo ir didžiuliu greičiu per sodą (tiek ten to sodo – trys obelys vienoje eilėje) nusinešė pirmyn. Bet žemas startas – dar ne pergalė. Maždaug po penkiolikos minučių sustreikavo sąnariai, klubai pradėjo šokti „lambadą“, širdies plote pasirodė pažįstami skausmai ir dar tas prakeiktas dusulys. „Nejaugi mirsiu“? – išsigando Jeronimas ir pradėjo žvalgytis aplinkui, gal kokią vaistažolę pamatys. Žiūri ir netiki – jo žmona su maišeliu vaistų atskuba.

– Iš kur sužinojai, kad aš čia? – springdamas klausia Jeronimas.

– Taigi tiek ir tenuėjai, per virtuvės langą mačiau. Ir nesėdėk taip susikūprinęs, atsiremk į obelį.

Pakišo Jeronimui po liežuviu nitroglicerino, ištrynė diklaku ir pasiteiravo, kur gyvena ta geresnė.

– Kam tau žinoti?

– Jaučiu, kad tu vargiai benuklamposi, gal, sakau, paprašykim anūko, kad tave pavėžėtų.

– Tyčiojiesi? – įsiuto Jeronimas. – Aš tau dar parodysiu.

Žadėjo daug, bet parodė ne kaži kiek – veidelis persimainė, žandai susisuko, o pats kaip sėdėjo, taip ir nuvirto šonan…

…Pirmas dalykas, ką jis pamatė atmerkęs akis, buvo žmonelė, sėdinti prie jo lovos.

– Kur aš? – nustebęs klausia jis.

– Lovoje.

– Ar seniai?

– Jau pusmetis.

– Kaip aš čia atsidūriau?

– Ėjai pas jaunesnę, atsidūrei ligoninėje. Tiesa, ar žadi dar pas ją eiti?

– Ko ten beiti, jeigu tiek daug laiko praėjo, bus ir ta pasenusi.

Algimantas VAŠKYS