Verslo tęsinys NR. 2

Humoreska

Nu ką, verslas tai verslas. Nėriau aš į tuos vandenis, sužinojau, kad egzistuoja toks dalykas kaip verslo modelis. Aš visada galvojau, kad modelis tai – graži merga, pasirodo, nebūtinai. Pasikonsultavęs su specialistais pasirinkau vieną iš populiaresnių Lietuvoje verslo modelių – „Išdurk artimą savo“. Nutariau pradėti nuo to daktaro, jis man kaip giminė pasidarė po to, kai pradangino mano dolerius. Apsilankiau aš pas jį su gražiausiais ketinimais kaip nors juos atsikovoti.

– Laba diena, daktare, – pradėjau nuo pat slenksčio, – atėjau jums padėkoti. Anądien buvau toks nelaimingas ir susikrimtęs dėl savo besisukančios galvos, bet pabendravęs su jumis nusiraminau ir į pasaulį pažvelgiau kitomis akimis. Netrukdysiu jūsų ir daug nekalbėsiu, trumpai tariant, po vizito pas jus man kaip akmuo nuo širdies nusirito.

– Džiaugiuosi tamstai pagelbėjęs.

– Nėra ko čia labai džiūgauti, daktarėli, tas akmuo tiesiai man ant dešinės kojos.

– Tamsta – šposininkas, – suprunkštė daktaras.

– Nematau čia nieko juokingo, – ištraukiau iš maišelio akmenį, pridėjau prie pamėlusios kojos – tip top.

– Nesąmonė, ar dar kas nors matė?

– Žmona, ji dar suriko – „saugok parketą“, o aš kvailys kyštelėjau koją.

– Nesitiki, – daktaras pasikrapštė pakaušį.

– Jūs ne pakaušį, o akis prasikrapštykite, anąsyk nematėte, kur mano doleriai išgaravo, dabar vėl tas pats, nesuprantu, kas čia šįkart nesimato.

– Na, gerai, gerai, nusiraminkite, duodu jums tepaliuko, tepkite tris kartus per dieną, tik ne ant duonos.

Maivosi parazitas, laiko mane durneliu, o man tik to ir reikia:

– Supratau – ant akmens.

Kitą dieną aš vėl pasirodžiau:

– Atsiprašau už vakardieną, prisipažinsiu netikėjau jūsų kompetencija, bet tas tepaliukas – fantastika. Pamačiau, kaip jis veikia ir – man kaip akmuo nuo širdies nusirito.

– Dabar jau ant kitos kojos? – daktarėlis jau aiškiai sunerimęs.

– Būtų gerai, jeigu būtų. Deja, ant tos pačios.

– Nesąmonė, taip nebūna – du kartus ant tos pačios, yra gi tikimybių teorija, – pakeltu balsu sušneko jis. – Aš aplamai nebematau prasmės jums padėti, rytoj vėl ateisite atsidėkoti, nešinas tuo akmeniu. Ar ne tiesą sakau.

– Galbūt, laikas parodys.

– Tai ką man daryti? – griebėsi daktaras už galvos.

– Pirkite iš manęs tą akmenį už penkiasdešimt dolerių.

– Aš neturiu tiek pinigų, kad už paprastą lauko akmenį tiek mokėčiau, pažiūrėkite, jeigu netikite, – atitraukė jis stalčių.

– Tikiu – darbo diena tik prasidėjo, aš galiu palaukti.

– Man reikia pasitarti su skyriaus vedėju, – burbtelėjo ir išlėkė, aš maniau, kad pasiskolint.

Pasirodo, nubėgęs pas vedėją, jis greitakalbe nupasakojo visą istoriją ir paprašė patarimo.

– Kokia to paciento pavardė? – vedėjas tik tiek paklausė.

– Kažkoks Vaškys.

– O, Vaškys, žinau, žinau, – su didžiule pagarba ištarė tą pavardę vedėjas. – Pirk, kolega, ir nesispyriok, tiesa, kokio didumo tas akmuo?

Tas parodė.

– Oho, koks didelis ir kiek už jį prašo?

– Net penkiasdešimt dolerių.

– Naivuoli, – tik penkiasdešimt. Aš už perpus mažesnį aštuoniasdešimt paklojau. Greičiau grįžk ir mokėk, kol jis nepersigalvojo, o tai po teismus tave užtampys.

– Jis turi ryšių su teisėjais? – susigūžė daktarėlis.

– Nežinau, kokie ten ryšiai, bet savo akimis teismo alpinariume mačiau krūvą akmenų.

Daktaro įtikinėti nebereikėjo, grįžęs nusipirko iš manęs tą akmenį ir laimingas atsipūtė:

– Žinokitės, man kaip akmuo nuo širdies nusirideno.

Aš iš maišelio ištraukiau dar vieną akmenį:

– Ar šitas?

– Tikriausiai? – perbalo daktaras.

– Dešimt eurų.

– Kodėl aš turiu pirkti savo akmenį? – šokosi iš vietos.

– Aš ir neparduodu, aš prašau radybų.

Gal ir kvailai skamba visa šita, bet šiemet aš jau penkiolika akmenų prastūmiau…

Algimantas VAŠKYS