Judrėnų bendruomenę sujungė atjauta ukrainiečiams

Judrėnų seniūnijos žmonės, jautriai reagavę į agresorės Rusijos negailestingą Ukrainos puolimą, vieni pirmųjų suskubo padėti nuo karo baisumų bėgantiems ukrainiečiams.
Atjauta, rūpestis dar labiau sujungė šią draugišką bendruomenę. Šioje seniūnijoje užuovėją rado moterys su savo atžalomis: 11 vaikų ir 10 suaugusiųjų. Ukrainiečiai pajuto vietinių gyventojų geranoriškumą, ir kai kas net sieja savo ateitį su mūsų šalimi.

Priėmė kaip gimines
Judrėniškiai spontaniškai reagavo į raginimą priimti, padėti karo siaubą išgyvenantiems ukrainiečiams, bėgantiems iš bombarduojamos, griaunamos, niokojamos savo šalies. „Klausantis žinių apie grobikišką suverenios valstybės puolimą buvo baisu, bet kas iš to baisėjimosi, komentavimo, kai negali padėti? O kai atsirado galimybės, iš karto suskubome į pagalbą, – kalbėjo judrėniškis Marius Mockus. – Nežinojome, nuo ko pradėti, dar nebuvo valstybinio požiūrio: patys ieškojome, sprendėme, tarėmės su kitomis bendruomenėmis.“ Pasak jo, pagalbos ukrainiečiams sąjūdis – tai visuomenės geranoriškumo proveržis.

„Ne iš „raškažiaus“ juk bėgo žmonės – reikėjo kažką daryti, bet iš pradžių nesupratome, kaip ukrainiečius priimti“, – atskleidė Judrėnų S. Dariaus bendruomenės pirmininkė Vilija Norvilienė.
Atsirado geros valios gyventojų, sutikusių, kad jų tuščiuose namuose prisiglaustų nuo karo bėgantys ukrainiečiai. Duris atvėrė būstų Judrėnuose, Šakėnuose, Dariškėje savininkai, negalvodami apie jokią kompensaciją. Reikėjo juos sutvarkyti, pagražinti, kad siaubą išgyvenę pabėgėliai pasijustų oriai.
Pasak seniūno Zigmanto Siminausko, sunkiausia buvo pradžia, bet įsijungė dauguma judrėniškių: remontavo, valė, plovė, kabino užuolaidas, kūreno krosnis ar atvilko krepšius maisto produktų, drabužių ir kitų daiktų. Daug žmonių prisidėjo – kas kuo galėjo.
Medžio apdirbimo įmonės „Grensena“ savininkas Tomas Grencevičius taip pat daug padėjo – suremontavo darbuotojams skirtą namą ir apgyvendino dvi mamas su vaikais ir močiute.
„Šioje situacijoje bendruomeniškumas labai ryškus, – džiaugėsi V. Norvilienė.

Vaikai sapnuoja tėčius
Kovo pradžioje viena iš pirmųjų į Judrėnus iš Ochtyrkos miesto, esančio už 50 kilometrų nuo Rusijos sienos, atvyko Jana Olišanskaja su 3 metų ir penkiolikmečiu sūnumis, seserimi Julia su 1 metų neturinčiu sūneliu ir pensininke mama. „Nuo pirmosios karo dienos mūsų miestą bombardavo, apšaudė. Mūsų namas stovi prie įvažiavimo į miestą – daug baisumų matėme, gyvenimas košmaru pavirto, – kalbėjo Jana. – Dėl vaikų saugumo nusprendėme evakuotis. Jeigu ne jie, nebūtume vyrų palikusios. Jų nepašaukė į frontą – dirba savo darbovietėse.“
Ukrainietė pasakojo, kad jos atvyko į Bialystoką, iš čia savanoriai atvežė į Lietuvą. Kol čia keliavo, Janos draugė iš Kauno surado būstą Judrėnuose. Pabėgėlės džiaugėsi patirtu judrėniškių geranoriškumu. „Milda ir Marius Mockai kelias valandas kūreno krosnį, kad atvykę rastume šiltus namus, – su dėkingumu kalbėjo Jana. – Ir vėliau jie mums labai daug padėjo, nors patys augina du vaikus, o dabar sulaukė dvynukų. Mes draugaujame su jais – lankomės vieni pas kitus.“
Jos draugė Nataša Charčenko atvyko pora dienų vėliau. „Čia pasijutome saugiai, didžiulės paramos sulaukėme“, – džiaugėsi dviejų dukrelių mama. Iš pradžių gyvenusi su Jana, neseniai persikėlė į būstą miestelio daugiabutyje.
Ukrainietės atvyko kaip stovi, tik keletą daiktų į lagaminus įsimetusios. „Judrėniškiai mus atvežė į Gargždus, paramos ukrainiečiams punktą, kur pasirinkome tinkamų drabužių, daiktų, buities reikmenų, higienos priemonių, drabužių atnešė ir judrėniškiai – išsirinkome, kas mums tiko“, – sakė pašnekovės.

Pabėgėlės iš Ukrainos prisipažino netikėjusios, kad teks patirti karo baisumus. „Mūsų Prezidentas nepasakė, kad bus karas, tik kalbėjo, jog reikia laikytis ramiai, kad viskas bus gerai. Karui nesiruošėme, bet dėl viso pikto liepė susikrauti būtiniausių daiktų lagaminėlį, – kalbėjo ukrainietės. – Visgi kai kurie gyventojai suskubo išvykti iš Ukrainos dar prieš užpuolant Rusijai, o po to prasidėjo masinė evakuacija – buvo sausakimši autobusai, traukiniai. Mūsų mieste buvo labai nesaugu – bėgome apšaudomi. Atsikvėpėme tik atvykusios į Judrėnus.“
Pasak V. Norvilienės, siaubingi išgyvenimai paliko pėdsaką jų sielose. „Ukrainietės nedegė elektrinės viryklės – buvo įsibaiminusios, kad nesprogtų. O naktį bendruomenės namuose vykusio pobūvio dalyviams pradėjus šaudyti fejerverkus, pabėgėliai iš Ukrainos, vaikai ir suaugusieji, pašoko iš miego“, – prisiminė ji. Pedagoge dirbanti V. Norvilienė paklausė mažųjų ukrainiečių darželyje, ką jie naktimis sapnuoja? „Tėtį“, – liūdnai atsakė šie.

Pastebėjo pabėgėlių darbštumą
Tris mėnesius praleidusios atokiame Judrėnų miestelyje ukrainietės spėjo čia apsiprasti. Ir kitaip negali būti: sako, tiek gerų žmonių čia sutikusios! Jos sveikinasi lietuviškai ir kai ką jau supranta. „Vienas paauglys pasakė, kad lietuviškai jo neapšnekės“, – šypsojosi V. Norvilienė.
„Mums čia patogu gyventi, – sakė Jana, įsidarbinusi miestelio pašonėje esančioje medienos apdirbimo įmonėje „Grensena“. – Darbas čia pat, mokykla, darželis – irgi. Darbdavys suteikė būstą – mokėti nereikia.“ Ukrainietės patikino, jog vaikams patinka ir mokykloje, ir darželyje. „Vaikams čia gera – aš patenkinta, – šypsojosi Nataša. – Judrėnuose graži aplinka, dvelkia europietiška dvasia: išasfaltuotos gatvės, viešose erd­vėse įrengti gėlynai. Ukrainos kaime didžiulė bėda – keliai.“ Jai įstrigo graži judrėniškių tradicija puošti velykmedį.
Judrėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Ilona Lygnugarytė – tarpininkė tarp ukrainiečių pabėgėlių ir institucijų, didžioji pagalbininkė sprendžiant klausimus dėl išmokų, migracijos, darbo, „Sodros“ ir kitus. „Moterys labai tvarkingos, darbščios, dvi įsidarbinusios medžio apdirbimo įmonėje „Grensena“, kitos neatsisako padienių darbų, kai kurios pasisodino daržovių – visos stengiasi integruotis į bendruomenę“, – patenkinta kalbėjo I. Lygnugarytė.

Judrėnuose užuovėją radusios ukrainietės skaičiuoja karo dienas – labai išsiilgusios gimtinės, artimųjų. Jas guodžia tai, kad namai nesugriauti, niekas iš artimųjų nenukentėjo. „Jeigu čia atvyktų mūsų vyrai, širdis nurimtų“, – prisipažino Jana.
„Kol kas galvojame pasilikti Judrėnuose, nes grįžti pavojinga. Nežinia, kada pasibaigs karas, bet ir pasibaigus mūsų Ochtyrkos mieste bus sudėtinga. Dalis pastatų sugriauti, nukentėjo mokyklos, suniokotos komunikacijos, nėra darbo“, – liūdnai kalbėjo Nataša.

Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.