Senovėje įteiktos dovanos stebina: liūtas, netikra patranka ar tiesiog atleidimas
Dovanos, kuriomis svarbiausių švenčių proga keitėsi kilmingieji, šiandien kelia nuostabą – istoriniai šaltiniai mini ne tik egzotiškų kraštų žvėris, įspūdingus meistrų dirbinius ar skanėstus, tačiau ir tokius nematerialius palankumo ženklus, kaip atleidimas ar dedikuota daina. Vaikams skirtos kalėdinės dovanos kalbėjo ne apie mažųjų svajones, bet apie politiką. Etnologė ir semiotikė Rūta Latinytė pasakoja, kaip keitėsi dovanojimo tradicija metams bėgant ir kokią prasmę žmonės teikė dovanoms.
Dovanų gavo liūtą
Dovanojimas nuo seniausių laikų buvo svarbi papročių dalis, kuri susaisto visuomenę per mainus, kuria tarpusavio įsipareigojimus ir ryšius. Anot R. Latinytės, dovana buvo ir komunikacijos priemonė, ir būdas užmegzti bei išlaikyti tarpusavio ryšius, parodyti vienas kitam dėmesį. Keisdamiesi dovanomis, kilmingieji išreikšdavo prielankumą, kurdavo diplomatinius santykius, pavyzdžiui, kunigaikščio Vytauto žvėryno Trakuose pasididžiavimas buvo Kryžiuočių ordino magistro dovanotas liūtas. Atsidėkodamas Vytautas magistrui padovanojo keturis gyvus taurus.
„Lietuvių papročiuose į dovanų mainus patenka ir vaišės, linkėjimai, paslaugos, užgėrimas, kvietimas atvykti, prajuokinimas, dedikuota daina, svetingumas, atsiprašymas ir atleidimas, apie kurį iki šiol sakoma – dovanojo. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, kad didelė garbė yra ne kuo daugiau turėti, bet kuo daugiau padovanoti kitiems“, – pasakojo R. Latinytė.
Svarbių švenčių proga lietuviai buvo linkę tiek daug dovanoti, kad XV a. Sembos vyskupas Michaelis Jungas net išleido įsaką, apribojantį dovanų kiekį per vestuves – jaunavedžiams draudžiama svečius vaišinti daugiau nei šešiomis statinėmis alaus ir dovanoti daugiau nei šešias poras apavo. Tuo laikotarpiu Livonijos ordino riterio įkurtame Ilzenbergo dvare gausios vaišės taip pat buvo įprasta dovana svečiams.
„Dvaro tradicijose pavaišinti buvo garbės reikalas, todėl rūsiuose netrūko vyno, midaus ir alaus, saugomų garbingiems svečiams sutikti. Šiandien dvare stengiamės tęsti tradicijas, todėl atgaiviname senovinius receptus – gaminame vynus iš čia išaugintų vynuogių derliaus, vaisių ir uogų, iš ūkyje išaugintų natūralių produktų kuriame tradicinius gaminius – šakočius, uogienę, medų, brandintus sūrius, kurie ir šiandien gali tapti dovana, rodančia draugystę ir prielankumą. Senovėje maistas buvo ne tik būdas parodyti svetingumą, bet ir dovana, skirta užtvirtinti sąjungą, draugystę, susitarimus“, – sakė Ilzenbergo dvaro Ilzenbergo dvaro ir ūkio vadovė Diana Jokimčienė.
Kas įdarbino Kalėdų Senelį?
Šiandien retas įsivaizduotų Kalėdas be dovanų, tačiau šventės tradicijos ne visuomet buvo tokios pačios. R. Latinytė pasakoja, kad kultūros istorijos tyrinėtojai dovanas Kalėdų proga Vakarų Europoje fiksuoja tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, tačiau ši tradicija taip greitai įsitvirtino ir tapo tokia populiari, kad dovanų karštinės nesusilpnino net prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
„Kalėdų dovanų tradicija iš Vakarų Europos į mūsų šalį atkeliavo per Mažąją Lietuvą. Iš pradžių dovanos buvo skiriamos tik vaikams, tačiau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dovanomis jau keitėsi ir suaugusieji. Tuo metu pirmosios diskusijos apie kalėdines dovanas atsirado ir spaudoje. Supratimas, ką ir kaip dovanoti yra tinkama, nuolat keitėsi – pavyzdžiui, 1916 metais gruodį Prancūzijoje „Bon Marche“ parduotuvė pasikabino reklamą su šūkiu „Vis dėl to Kalėdos“, kurioje – vaikai, lyg kareiviai tranšėjose, stebi žaislų sprogimą. Mūsų laikais tai būtų neįsivaizduojama“, – dalijosi R. Latinytė.
D. Jokimčienė pasakoja, kad seniau, kaip ir šiais laikais, buvo vertinamas profesionalus meistro rankų darbas, dovanos, kurios demonstruoja išskirtinius jų kūrėjo sugebėjimus, įgūdžius. „Dvaro lankytojai dažnai teiraujasi, kokias išskirtines lauktuves gali parvežti artimiesiems. Tokiais atvejais atsakome, kad kaip didžiausias išskirtinumas senovėje buvo vertinamas meistriškumas. Kalėdų proga galima padovanoti kūčiukų – nors tokį patiekalą žino visa Lietuva, išskirtinis jis tampa tada, kai yra pagamintas įgudusio kepėjo pagal senovinį receptą, iš natūralių produktų“, – akcentavo D. Jokimčienė.
Pirmosios kalėdinės dovanos buvo susijusios su gyvenimo realijomis – aplink vyko karas, todėl vaikams dovanojami žaisliniai kareivėliai, ginklai. Maistas taip pat buvo laikomas tinkama dovana ir Kalėdų proga – Lietuvoje dar praėjusiame amžiuje nuo Kalėdų Senelio vaikai gaudavo skanėstų. „Paradoksas, kad šiemet, tikėtina, Europa Kalėdas vėl pasitiks karo dūmų šešėlyje. Tuo tarpu dovanų paskirtis, kaip viduramžiais, taip ir dabar, išlieka daugiasluoksnė. Jų dėka mes parodome savo artimui rūpestį, dėkingumą, džiaugsmą, meilę, palaikome ryšius“, – teigė R. Latinytė.
„Nova media“ pranešimas žiniasklaidai
