Ačiū!
Visada sunkiausia parašyti pirmąjį sakinį. Šiandien pirmuoju ir svarbiausiu mano žodžiu šiose neįprastose ir ne tik spausdintinėse, bet ir garsiai perskaitytose „Žurnalisto pastabose“ bus gražiausias lietuviškas žodis „Ačiū“.
Ačiū visiems „Bangos“ redakcijos darbuotojams, buvusiems ir esantiems, už vertybinį požiūrį į vietos laikraščio misiją, už profesionalumą, beatodairišką atsidavimą savajam laikraščiui. Telydi mūsų pagarba ir šviesus atminimas apie redakcijos kolegas, išėjusius Amžinybėn.
Ačiū bendrovės „Gargždų banga“, leidžiančios Klaipėdos rajono laikraštį „Banga“, akcininkams už protingus sprendimus, kurie 20 m. leido išsiskleisti laikraščio kūrybinėms pajėgoms, sprendimus, kurie mūsų bendrovę pakylėja į socialiai atsakingos įmonės statusą,
Ačiū kolegoms iš Vakarų Lietuvos, spaustuvei „Vakarų spaustuvė“ už rimtą petį, į kurį galima atsiremti sunkiausiais periodais, o jų buvo,
Ačiū Nacionalinei rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijai už galimybę pajusti vienybės jėgą, kuri kartais pajudina net, atrodo, nepajudinamus įstatymdavystės kalnus,
Ačiū Lietuvos žurnalistų sąjungai už sveikų profesinių ambicijų skatinimą,
Ačiū Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kurio remiami projektai mus atitraukia nuo verslo ir pritraukia prie mūsų misijos šviesti žmones ir šviesti žmonėms,
Ačiū mūsų laikraščio nuomonių puslapio autoriams Donatai Leketienei, Editai Barauskienei, Albinui Klizui, Algirdui Liaudanskiui, Aurelijai Daugėlienei ir kitiems, kurie padeda ugdyti laikraščio skaitytojų kritinį mąstymą,
Ačiū Lietuvos paštui ir kitiems spaudos platintojams, kurie dukart per savaitę nepaisydami jokių kliūčių pristato mūsų laikraštį prenumeratoriams. Ačiū pardavėjams, kurie sugeba parduoti mūsų laikraštį,
Ačiū mūsų rajono verslo bendrovėms, vykdančioms net nacionalinės svarbos projektus, o savo veiklai viešinti besirenkančioms rajono laikraštį. Taip prasmingai ir bendruomeniškai švęsdama savo veiklos 20-metį pasielgė viena garsiausių ir stipriausių rajono įmonių UAB „Hidrostatyba“.
Ačiū mūsų ištikimiausiems skaitytojams ir prenumeratoriams, kurie neįsivaizduoja savo trečiadienių ir šeštadienių be savosios „Bangos“,
Ačiū visiems, kurie dalijasi su mumis informacija, užsisako reklamą ir taip padeda mums vystyti leidybinę ir kūrybinę veiklą.
„Bangos“ nueitas kelias – jau istorija, kuri garbingai nuguls archyvuose. Paliksime laikraščio istoriją nagrinėti ateinančioms kartoms, o šiandien šia ypatinga proga keletą žodžių norisi tarti apie svarbiausią – kaip mes suprantame žurnalistiką.
Pastaruoju metu kartais ir nepamatuotai kritikuojama visa žiniasklaida. Esą ji bulvarėja, propaguoja tik pramogas. Tačiau šiuo atveju vis prisimenu, kad vokiečių leidėjas ir buvęs vyriausiasis „Die Zeit“ redaktorius Teo Sommeris, yra pasakęs, kad kokie skaitytojai, tokia ir spauda. Tad noriu retoriškai paklausti tų beatodairiškų kritikų, ar jie remia gerą spaudą, tokią, kokios jie nori, tai yra ar jie ją skaito, perka ar prenumeruoja? Juk lengviau ir mieliau moralizuoti nei atverti savo piniginę tam, kad kokybiška žiniasklaida galėtų oriai egzistuoti. Taip, deja, laikraščių kokybė priklauso ne tik nuo protingų redaktorių, profesionalių žurnalistų, bet ir nuo finansinių galimybių.
Užsikrėtę kosmopolitizmo dvasia dažnai jau nebesugebame suvokti, kad iš tiesų visi svarbiausi dalykai prasideda būtent čia, namuose, kuriuose gyvename, miestelyje, kuriame dirbame, bendruomenėje, kurioje veikiame. Neatsitiktinai šiandien jubiliejinio vakaro kredo – vietinis laikraštis – vietiniai žmonės – vietiniai atlikėjai. Neretai žavėdamiesi svetimomis žvaigždėmis nė nepastebime, kokios ryškios šviečia mūsų pačių padangėje. Šiandien mūsų nuostabiuoju „Petrof“ skambino Gargždų muzikos mokyklos mokiniai. Šioje scenoje šiuo „Petrof“ skambino ir talentingasis Petras Geniušas. Kas pasakys, kad ne čia, ne šioje scenoje ugdomi nauji geniušai? Šiandien pramoginius šokius mums šoko Lapių pagrindinės mokyklos, kurioje yra ir likimo nuskriaustų vaikų grupė, šokėjai. Galbūt ši lapiškių pora bus kitos, naujos „Žuvėdros“ kūrėjai? Šiuo paprastu vakaru, kuriame savo širdžių šiluma, mintimis dalijamės su jumis, norėjome pasakyti, kad visa, kas svarbiausia, įdomiausia ir vertingiausia, yra mumyse pačiuose. Būtent čia ir būtent dabar.
Billas Joy, kompiuterininkų pasaulyje laikomas vienu žymiausių prognozuotojų ir ateities vizijų kūrėjų, į žurnalisto klausimą, kiek ilgai išliks spausdintieji laikraščiai, atsakė, esą dar kokius 20–25 metus, maždaug dešimtį metų po to, kai jau sugebėsime pagaminti pakankamai gerą elektroninį popierių. Vėliau nebebus prasmės spausdinti laikraščių. „Nors asmeniškai man tikrai trūks gero senojo popierinio laikraščio. Aš mėgaujuosi liesdamas laikraštį ir kasryt džiaugiuosi paimdamas jį į rankas. Knygas irgi branginu ir be jokio entuziazmo sutinku jų elektroninius pakaitalus. Bet mano sūnui visa tai atrodys kitaip. Tačiau svarbiausia juk tai, kad pati informacija išliks“, – samprotavo B. Joy. Argi pastaroji mintis mums, žurnalistams ir spaudos leidėjams, nėra optimistinė? Mūsų reikėjo ir reikės, galbūt kitokiuose leidybos formatuose, jei tik oriai ir kokybiškai gebėsime išpildyti savo pagrindinę misiją – išsamiai informuoti, šviesti, o ne vardan sensacijos gaudyti vienkartinius skaitytojus.
Noriu palinkėti supratingumo ir gebėjimo pasidžiaugti kasdieniais dalykais, tokiais kaip kavos puodelis su „Bangos“ laikraščiu.
Noriu Jums visiems palinkėti taikos su savimi ir taikos su pastaruoju metu itin karščiuojančiu pasauliu.
P. S. Šios „Žurnalisto pastabos“ perskaitytos jubiliejinio „Bangos“ vakaro metu.
