Agluonėnuose atgijo Mažosios Lietuvos skoniai ir istorija
Agluonėnų etnografinėje sodyboje išskirtinė pažintinė-edukacinė konferencija „Paragauk Mažąją Lietuvą“ subūrė krašto istorijos, kultūros ir gastronomijos entuziastus. Šis renginys tapo vienu iš svarbiausių akcentų Agluonėnams švenčiant ypatingus metus – vietos bendruomenė šiemet didžiuojasi Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulu.
Visuotinis etnokultūros sūkurys
Gegužės 31-osios sekmadienio vidurdienį prasidėjęs suėjimas pakvietė vietos gyventojus bei svečius į Agluonėnų etnografinės sodybos erdvę, kurioje Mažosios Lietuvos paveldas pažįstamas ne iš vadovėlių, o per gyvą patirtį, skonį ir garsą. Kaip pabrėžė renginio organizatoriai, Mažoji Lietuva yra kur kas daugiau nei tiesiog teritorinė linija žemėlapyje – tai gyvi žmonės, jų skaudūs likimai, šimtmetį skaičiuojančios tradicijos ir unikalus lietuvininkų identitetas.
Šventinėje atmosferoje pleveno Priekulės meno ir kultūros centro kolektyvo „Gintaras“ moterų šokių grupė, smagiai skambėjo folkloro grupės „Žvejytės“ dainos, o joms pakvietus į šokio sūkurį entuziastingai įsiliejo beveik visi konferencijos dalyviai.
Ypatingo susidomėjimo sulaukė autentiška šišioniškių šnekta, kuria su susirinkusiais bendravo Virgina Asnauskienė, leidusi gyvai išgirsti nykstančią šio krašto kalbinę tradiciją.
Konferenciją moderavo jos iniciatorė, Agluonėnų bendruomenės narė Asta Marcinkeviča, pasipuošusi savo močiutės Onos lietuvininkės rūbais. Šioje šeimoje meilė savajam kraštui puoselėjama iš kartos į kartą: jausmingai savo rašinį perskaitė Astos dukra Neringa Marcinkeviča, beje, ne vieno kūrybinio konkurso laureatė.
„Agluonėnuose gilinamos Mažosios Lietuvos tradicijos. Iš visų Lietuvos kampelių čia suvažiavę gyventi žmonės saugo ir gerbia šio krašto tradicijas, kuria naujas“, – prasmingu buvimu kartu konferencijoje pasidžiaugė Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė. Sveikindama prasmingo renginio dalyvius Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė akcentavo etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumo reikšmę.
Renginys finansuotas iš Klaipėdos rajono savivaldybės Etninės kultūros puoselėjimo ir plėtros Klaipėdos rajone programos Agluonėnų bendruomenės projekto „Mažosios Lietuvos ženklai: krikštai, kulinarinis paveldas, klojimo teatras“.
Kultūra gyva žmonių kartose
Konferencijoje žinomi kultūros, istorijos bei gastronomijos tyrinėtojai dalinosi įžvalgomis apie Mažosios Lietuvos regiono išskirtinumą, vokiškos ir lietuviškos kultūrų sankirtas bei istorinio palikimo išsaugojimo svarbą ateities kartoms.
Apie specifinius Klaipėdos krašto gyventojų mitybos įpročius ir vokiškosios, prūsiškosios kultūros įtaką konferencijoje išsamiai ir įkvėptai savo pranešime „Po Klaipėdos kraštą pasivaikščiojus“ kalbėjo istorikė, Klaipėdos universiteto doc. dr. Silva Pocytė. Jos teigimu, lietuvininkų virtuvė iš kitų Lietuvos regionų išsiskyrė ankstyva modernizacija ir savita skonių darna. Dr. S. Pocytė pakomentavo keletą Mažosios Lietuvos receptų iš įvairių leidinių, spaudos. Be abejonės, išskirtiniai lietuvininkų pyragai, kuriuos jau tuomet gardindavo rekomenduojamais būtent firmos „Oetker“ prieskoniais kepiniams.
Žinomas gastronomijos kultūros tyrinėtojas prof. dr. Rimvydas Laužikas savo pranešime „Mažosios Lietuvos gastronominės tradicijos“ ne tik aptarė kulinarinio paveldo teoriją, bet ir išskyrė konkrečius, unikalius Mažosios Lietuvos liuteronų valgius, kurie šį kraštą ryškiai skyrė nuo Didžiosios Lietuvos. Pranešėjas kalbėjo apie šimtamečius receptus, užfiksuotus senuosiuose krašto gaspadinių sąsiuviniuose, įvairiuose leidiniuose. Savo įžvalgose profesorius paminėjo tradicinį Mažosios Lietuvos šiupinį, grucę, čiulkinį, stakonį iš kanapių sėklų, aguonų ir kitus, būtent Klaipėdos kraštui būdingus valgius. Prof. dr. R. Laužikas atkreipė dėmesį, kad kulinarinis paveldas nėra tik statinis muziejaus eksponatas. Pasak jo, tikrieji tradicijų saugotojai yra patys vietos žmonės, kurie kasdienybėje naudoja protėvių žinias. „Gastronominė kultūra nėra uždaryta kapsulėje – ji nuolat kinta. Mes kažką perimame iš savo tėvų, senelių, tai pritaikome prie pasikeitusių dabarties visuomenės galimybių ir perduodame savo vaikams. Tik per tokį nuolatinį keliavimą ir pritaikymą kultūra išlieka gyva“, – kalbėjo prof. dr. R. Laužikas, pastebėdamas, kad vietos bendruomenių noras tęsti savo krašto skonius yra geriausias paveldo apsaugos garantas.
Jagomastų namai: inteligentų virtuvė
Vienu iš ryškiausių konferencijos akcentų tapo istorikės, kulinarinio paveldo tyrinėtojos Andželikos Laužikienės pranešimas „Jagomastų šeimos receptai“. Itin skrupulingo, preciziškai rašančio dienoraštį, taupaus Enriko Jagomasto šeima Mažojoje Lietuvoje įžymi kaip išskirtiniai kultūros šviesuoliai, spaustuvininkai bei nenuilstantys lietuviškos spaudos, knygų ir lietuvių kalbos puoselėtojai. Tačiau istorikė atskleidė ir mažiau žinomą – kasdienę bei gastronominę šių Tilžės inteligentų gyvenimo pusę.
„Jagomastų šeima reprezentuoja pasiturintį, išsilavinusį miesto inteligentų sluoksnį, kurio virtuvė buvo labai moderni, stipriai paveikta to meto vokiškų ir bendrųjų Europos madų. Jų namuose maistas buvo ne tik sotumo, bet ir aukštosios kultūros dalis. Martos Jagomastienės virtuvėje sukosi moderniausi tam laikmečiui įrankiai: čia buvo naudojami specialūs mechaniniai plaktuvai, formelės prancūziškiems desertams, subtilūs porceliano indai kafijai ir preciziški svėrimo prietaisai, leidę tiksliai sekti receptūras iš populiarių vokiškų to meto šeimininkių knygų“, – pasakojo A. Laužikienė.
Istorikė atskleidė, kad tarp mėgstamiausių Jagomastų šeimos receptų dominavo vokiškos ir prancūziškos kulinarijos įkvėpti patiekalai: subtilūs pyragaičiai su migdolais, įvairios mėsos paštetai bei pagal modernias technologijas kepti biskvitai. Jagomastų stalas puikiai iliustruoja, kaip Mažosios Lietuvos šviesuomenė gebėjo derinti lietuvišką identitetą su vakarietišku, madingu gyvenimo būdu.
Skaudus šviesuolių likimas
Tačiau už šios šviesios, elegantiškos kultūrinio ir kulinarinio gyvenimo uždangos slepiasi viena skaudžiausių XX amžiaus Mažosios Lietuvos tragedijų. Kaip pranešime akcentavo A. Laužikienė, Jagomastų šeimos pasiaukojimas lietuvybei jiems kainavo viską. Dėl aktyvios tautinės veiklos ir lietuviškos spaudos leidimo Enzys Jagomastas buvo nuolat persekiojamas Vokietijos nacių valdžios, o Tilžėje jo spaustuvė „Lituania“ 1940 m. galiausiai uždaryta.
Gelbėdamasi nuo hitlerininkų represijų, 1941 m. pavasarį šeima persikėlė į Vilnių. Deja, ramybės jie nerado – prasidėjus nacistinei okupacijai Lietuvoje, gestapas suėmė šeimos narius. 1941 m. rugpjūčio 23 d. Aukštuosiuose Paneriuose naciai sušaudė patį 71-erių E. Jagomastą, jo žmoną Martą, sūnus Dovą ir Jurgį, dukterį Anitą bei jos vyrą. Šios tragiškos lemties išvengė tik vienas sūnus – Emilis Jagomastas, kuris tuo metu gyveno Vokietijoje ir liko gyvas, tačiau neišvengė koncentracijos stovyklos. Per kelias akimirkas Vilniuje buvo brutaliai sunaikinta iškili šviesuolių lietuvininkų šeima. Šis skaudus faktas konferencijos dalyviams dar kartą priminė, kokia brangia kaina buvo išsaugota mūsų laisvė ir teisė puoselėti savo krašto tradicijas.
Išskirtiniai patiekalai
Renginio ašimi, pateisinančia skambų pavadinimą „Paragauk Mažąją Lietuvą“, tapo lietuvininkų kulinarinio paveldo pristatymas. Konferencijos dalyviai turėjo puikią progą patys paskanauti autentiškų skonių. Kulinarinio paveldo pristatymą Agluonėnų etnografinės sodybos kieme tęsė etnologas Helmutas Lotužis, pakvietęs visus ragauti pagal senąsias tradicijas paruoštų patiekalų. Agluonėnų bendruomenės pirmininkė Alina Žilienė gyrė šiltą pieno sriubą su kleckiukais ir silke, o duozupė, pagardinta vaisiais, jai priminė vaikystę. „Tai buvo nepaprastai įdomi pažintis su tradiciniais Mažosios Lietuvos receptais“, – savo įspūdžius apibendrino S. Žilienė. Didžiulio susidomėjimo sulaukė Loreta Šlepaitė-Juzaitienė, smagiai vaišinusi kvapniais pyragais, keptais duonkepėje pagal unikalius mamos Marikės (Marijos) receptus. Sotumo jausmas apėmė visus tuos, kurie vaišinosi šiupiniu, dosniai kviečiant jaunosios konferencijos dalyvės N. Marcinkevičos.
Žinoma, Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo popietėje garavo ir kafija, žmonės skanavo ir naminę girą.
Agluonėnuose vyravusi jauki bendrystė dar kartą įrodė, kad kultūros sostinės titulas miesteliui suteiktas neatsitiktinai. Vietos bendruomenės gebėjimas sujungti mokslines įžvalgas su gyvąja tradicija patvirtina, kad Mažosios Lietuvos dvasia Agluonėnuose išlieka patraukli ir atvira kiekvienam, norinčiam ją pažinti.
Vilija BUTKUVIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
