Aistra
Humoreska
Atsibodo vienatvė Antanui. Pasiilgo jis moteriškos šilumos ir švelnumo. Po ilgų svarstymų ir dvejonių pagaliau ryžosi – susiruošė į šokius „Kam virš“. Pasipuošė, susikvėpino, kas be ko, „paėmė ant drąsos“ ir vis vien jaudindamasis žengė į salę. Ten jau grojo tranki muzika, šokyje sukosi nemažai porų ir neįvyko tai, ko Antanas labai baiminosi, kad visų akys smigs į jį kaip į naujoką. Nieko panašaus, visi ten buvo užsiėmę – kas šoko, kas akimis varinėjo, ieškodamas sau antrosios pusės, kiti tarpusavyje šnekėjosi, juokelius laidė. Tai nuramino Antaną, jis laisviau pasijuto ir be jaudulio ėmė atidžiau žvalgytis po salę. Moteriškių buvo daug, laukiančių, kol pakvies šokti, irgi netrūko, bet Antanas mindžikavo vietoje. Patiko jam ir ta, ir ana, ir anos draugė, bet jis vis varžėsi, kol muzikantai nepaskelbė – „kviečia damos“. Tik pasigirdus pirmiesiems akordams, damos urmu pakilo ir pasklido į visas puses. Neliko nepastebėtas ir Antanas – pakvietė jį šokti simpatiška, aštrių akių brunetė, panašaus amžiaus kaip ir jis. Nors Antanas ir buvo daug metų prašokęs pagal savo buvusios žmonos dūdelę, tvirtu šokėju savęs nelaikė. Atsargiai žengė pirmuosius valso žingsnius ir pats nustebo, kaip viskas sklandžiai pavyko. Sukosi juodu lengvai ir kas svarbiausia nuo pat pirmos akimirkos užsimezgė toks nesukaustytas pokalbis, lyg būtų seniai pažįstami. Tiesa, ta ponia daugiau klausinėjo, o Antanas atsakinėjo. Nebesiskyrė jie visą vakarą, Antanas pasisiūlė ją parlydėti namo. Naujoji pažįstama paruošė kavos, pripildė taureles brendžio. Susėdę į fotelius vienas priešais kitą ir po truputį gurkšnodami, gražiai šnekučiavosi, jau seniai buvo perėję prie „tu“.
– Ar tau nekaršta? – paklausė ji ir tik spėjus šiam atsakyti, grakščiai pašokusi mikliai išvadavo Antaną iš viršutinės kostiumo dalies.
Kiek sutrikęs Antanas pažvelgė ir pamatė jos akyse tokią uždegančią aistrą, kad po akimirkos pasiguodė, jog ir marškiniai jam per šilti. Nė nepajuto, kaip ir anų neteko. Ji saldžiai burkuodama nurenginėjo Antaną, o tas tiesiog visu savo kūnu jautė sugrįžtančią jaunystę ir vyrišką jėgą. Kai beliko vien su trumpikėmis, iš jos lūpų pasigirdo toks pažįstamas moteriškas atodūsis. Antanas dar bandė lūpomis paliesti jos kaklą, bet ji švelniai atstūmė jį:
– Atleisk, mielasis, bet man gana, aš jau baigiau.
– Kaip gi taip, o aš?
– Man užteko pamatyti tave nuogą.
– Ar mano kūnas toks seksualus? – paklausė savimi patenkintas Antanas.
– Man nesvarbu, koks tavo kūnas, aš net nežiūriu į jį, man svarbiausia, kad tu plikas kaip tilvikas.
– Nesupratau?
– Matai, brangusis, aš trisdešimt metų išdirbau antstole.
Algimantas VAŠKYS
