Aitvaras

HUMORESKA

Petrauskai ir Vasiliauskai buvo kaimynai nuo senų laikų, juos skyrė tik tvora ir gyvenimo būdas. Petrauskai buvo darbštūs, kad ir pensijas gaudami, nesėdėjo be darbo. Tai daržovių savo darže užauginę, į turgų nešdavo, tai gėlių pirkėjai į namus pribūdavo. Vasiliauskai mėgo savo darbščiuosius kaimynus, ypač senis Vasiliauskas. Jis beveik kasdien juos aplankydavo. Tie maloniai jį priimdavo, pavaišindavo kava su pyragaičiais, pasišnekučiuodavo.

– Klausyk, Alfonsai, – kaskart Vasiliauskas užduodavo tą patį klausimą, – tu man paaiškink, kaip čia gaunasi. Pensijas vienodas gauname, amžius mūsų panašus, judu vėliau miegoti einate, mes vėliau keliamės. Tai kodėl už mus geriau gyvenate? Jūsų ir namas puošnesnis, ir mašina naujesnė. Kur paslaptis?

– Anokia čia paslaptis, – šypsosi Petrauskas, – aitvarai mums turtus neša.

Bėgo metai, tie aitvarai vis labiau nedavė ramybės Vasiliauskui. Pradėjo jis lankytis po kelis kartus per dieną, atitraukdamas Petrauskus nuo darbų. O kur dar kava su sausainiais.

– Alfonsai, daryk ką nors, – nebeteko kantrybės Petrauskienė.

Vieną dieną Vasiliauskas užtiko Alfonsą, besikrapštantį prie kiemo vartelių. Rankose atsuktuvas, elektriko žnyplės, izoliacijos gabalas.

– Tai va, – kaimynui paklausus, kas gi nutiko, Petrauskas parodė prie vartų stulpelio iš žemės išlindusį laido galą. – Nutrūko mano maitintojas.

Ir tada paaiškino. Pasirodo, prieš daugelį metų, o buvo jis nagingas vyras, sugalvojo būdą, kaip pasigaminti elektros. Paėmė dinamą, kabelį nuo vartelių iki trobos, viską taip sujungė, kad kaskart vartelius atidarant sočiai pasigamindavo elektros. Vasiliauskas klausėsi ir puškavo. Atsisakęs siūlomos kavos, grįžo namo pajuodęs, lyg anglis būtų krovęs. Negana to, dar ir žmona sunervino, paklausdama:

– Bene prie vagonų įsidarbinai?

– Ar tu bent numanai, kas tas Petrauskų aitvaras? – sušniokštė jis. – Ogi aš. Tiek metų jam atidirbau ir kuo jis man atsilygino – sušiktais sausainiais ir saldžia kava. Parazitas, per jį cukraligę galėjau įsivaryti. Daugiau kojos ten nebekelsiu.

Kiek nurimęs, išaiškino žmonai, kas atsitiko.

– Ir neik, – pritarė žmona, – pažiūrėsime, kaip jie be mūsų išsivers. Atsirado mat ESO.

Sėdėjo Vasiliauskas vieną dieną, antrą, saldumynų norisi. Ir kad cukraus lygis nepakilęs, jaučia.

– O tu nakčia nukirpk jam tą kabelį ir gerai užmaskuok, – į trečią dieną sugalvojo Vasiliauskienė, – ir abu ramiai juos aplankysime.

Taip ir padarė. Šiaip ne taip pralaukę keletą dienų, pasirodė jiedu pas Petrauskus ir sužinojo, kokią kiaulystę aniems kažkas iškrėtė. Abudu tik aikčiojo pyragėlius kava užgerdami ir niekšams prakeiksmus siųsdami. Vasiliauskas tiek susigraudino, kad net siūlėsi užuojautą per „Bangą“ pareikšti.

– Ačiū Jums, gerieji kaimynai, – padėkojo Petrauskienė, – bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Mudu buvome apdraudę tą kabelį didele pinigų suma, tad gavome tokią išmoką, jog pusę metų gyvensime be rūpesčių.

Vasiliauskams sukilo kraujo spaudimas ir tiek, kad pradėjo visiškai nusišnekėti:

– Abu džiaugiamės, kad Jums taip sekasi.

Vienas kitą prilaikydami grįžo namo. Nemiegojo nei dieną, nei naktį, kūrė planus. Ir vėl Vasiliauskienė buvo gudresnė:

– Pasiūlykime jiems vėl nukirpti tą kabelį, o draudimo išmoką pasidalinti perpus.

Apsilankę pas Petrauskus, išdėstė verslo planą.

– Visai neblogas sumanymas, – pagyrė juos Petrauskas, – bet kaip bus su tuo kirpimu, bijau, kad trenks, juk po įtampa.

– Nepergyvenk, kaimyne, pasikliauk manimi, – nuramino jį Vasiliauskas. – Žinau, ką darau. Kai pirmą kartą kirpau, nė kibirkštėlė nepasirodė.

Algimantas VAŠKYS