Akis bado. Betgi pripratę!
Pavasaris vis dar nepratrūksta laukiama šiluma. Tokia, kuri tarsi apglėbtų mūsų pečius, suteiktų gyvybingumo energijos, šviesios vilties, kad štai tuoj viskas keisis. Ir tik į gera. O tuo labiau po savivaldos rinkimų. Gal naujosios kadencijos Tarybos narių akys nebus taip pripratusios prie jau, atrodo, net pabodusių, metų metais nesprendžiamų elementarių problemų. Na, kad ir miesto tvarkybos. Einam gi išklypusiais Gargždų miesto, kuris, beje, yra net rajono centras, dar sovietmečiu klotais šaligatviais, aplenkiam įdaubas su pelkėmis pačiame miesto viduryje ir kaip niekur nieko: jau net nesistebime, nebent tie, kurie retai vaikšto, o dažniau mašinomis važinėja.
Nežinau, kas yra balandžio 1-osios, kaip melų ir juokų dienos, iniciatorius. Neatsispyrėme ir mes, redakcija, kokį pokštą suregzti FB paskyroje. Apie ką? Tai, kas daugelį jaudina, kas šiuo metu yra žmonių kalbose. Tokių temų – ne viena, bet bene viena jautriausių – Kalniškės piliakalnio kraštovaizdžio permainos. Beje, nepaisant jokių istorijos faktų, oficialių pavadinimų gargždiškiai jį vis vien vadina Gargždų piliakalniu.
Gargžduose vyrauja dvi kraštutinės nuomonės – mat vieniems labai nepatinka atsivėręs plynlaukis ant piliakalnio, tai esą kraupu. O kiti samprotauja, jog dabar išryškėja būtent pats piliakalnis, o jie senovėje ir buvę be medžių – ir tai esą gražu. Redakcija balandžio 1-osios proga papokštavo, esą speciali komisija po gyventojų apklausos nutarė, kad piliakalnis bus apsodintas obelaitėmis, o jų obuoliai ateityje bus panaudojami tradicinėje gargždiškių Obuolių šventėje.
Žinoma, tokia žinutė turėjo potekstę sugėdinti rajono politikus, kurių galioje yra sprendimai, o juk su Gargždų gyventojais rimtai nesitarta, koks piliakalnio tvarkybos projektas būtų priimtinas ne tik specialistams, bet ir jiems, turintiems didžiulius sentimentus piliakalniui. Politikai nepasivargino žmonėms nuodugniai išaiškinti, kodėl būtent toks, o ne kitoks tvarkybos projektas dabar yra vykdomas. Beje, kai kurie rajono valdžios atstovai privačiuose pokalbiuose ir patys už galvos griebiasi žiūrėdami į atsivėrusį vaizdą: ar ne per daug piliakalnis nuskustas?!
Dalis FB komentatorių buvo tokie pikti, kad, atrodo, paimtų šakę ir nudobtų tuos, kurie medžius ant piliakalnio nupjovė, o kartu ir mus, vykusiai ar nevykusiai pajuokavusius. Vadinasi, piliakalnio kraštovaizdžio problema yra labai aktuali žmonėms, kurių jausmai yra užgauti ir pasitikėjimas valdžios sprendimais yra kritęs.
Šią savaitę mūsų „Bangos“ korespondentė, eidama pro Gargždų polikliniką, nesusiturėjo: vėlgi feisbukui nufotografavo „teletabių kalnelius“ (taip juos vadina žmonės), kurie per kelerius metus nesužaliavo, nesužavėjo sodrumu. Sena problema, atrodo, lyg ir pabodusi (niekas iš valdžios nereaguoja, niekas nesikeičia), bet pavasarį ji taip apsinuogina, kad norom nenorom akis bado. Juodos plėvelės apdriskusios paklotės, neveikia apšvietimas, stinga vietos automobiliams, sunku įsukti į stovėjimo aikštelę. Kas neserga, kas neturi neįgalumo, gal dėmesio ir neatkreipia. Bet tokių reta – daug kam prireikia naudotis sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis ir tada norom nenorom pagalvoji, kad ne pacientų labui čia viskas buvo daryta.
Priešingai nei apie piliakalnį, feisbuko komentatoriai po „teletabių kalnelių“ nuotraukomis reiškė ne tik nuoskaudą, bet kėlė net pilietines iniciatyvas. Kažkas pasiūlė taikyti pasaulinę praktiką, kai savanoriai puošia savojo miesto erdves. Esą gegužės 1-oji, Tarptautinė darbo diena, būtų puikiausia proga gargždiškiams ne tik kritikuoti, bet ateiti į aikštę prie poliklinikos ir ją apsodinti žalumynais bei gėlėmis. Žinoma, tai įdomi idėja, bet teisinga ir kito komentaro pastaba, kad vien tik savarankiškai, nesilaikydami vieningos miesto želdynų sistemos irgi negalime veikti. O dar jei prisimintume Gargždų bendruomenės patirtį, kai ji parke pasodino tūkstančius narcizų, o juos šniaukšt ir nupjovė seniūnijos darbininkai! O kai buvo rekonstruojamas skveras prie knygyno, tai vėlgi bendruomenės atstovai vos spėjo kai kuriuos želdinius paimti ir persodinti parke. O juk tie želdiniai rajono biudžetui buvo kainavę, o kai kurie ir miestiečių padovanoti. Štai taip savanorystės ir geradarystės iniciatorių rankos ir nusvyra!
Vienas FB komentatorius „Bangos“ paskyroje labai taikliai pastebėjo, kad visiškai nebesuvokiame, kas yra prestižas: „Tūkstantmečio aikštė be paminklo, bet su iliustracija, kaip nieko negalima padaryti net už pinigus. Prestižo klausimas visai neaktualus nei projekto vykdytojui, nei užsakovui“. Taip ir norisi pridurti: buvo neaktualus nei rajono, nei miesto valdžiai. Tikėkimės, kad naujoje kadencijoje tai, kas kasdienybėje žmonėms akis badys, bus svarbu ir valdžiai.
