Ambicija
Humoreska
Iš žvejybos grįžęs vyras pasigyrė žmonai pagavęs auksinę žuvelę, o ši už tai, kad ją paleistų, išpildžiusi tris jo norus.
– Tai ko pėsčiomis grįžai? Ir naujų namų nematyti, ir piniginės tuščios? – šaiposi žmona.
– Manęs turtai nedomina, paprašiau tik proto man duoti.
– Ne, na, tu durneli, durneli, kam tau tas protas?
– Tam, kad niekada daugiau manęs durniumi nevadintum. Niekas kitas, tik tu mane tokiu apšaukdavai.
– Vajezau, beproti, tu beproti, ar ne toks ir esi, koks buvai durnas, toks ir tebesi. Dabar tai jau visi tave taip vadins. Kur tai matyta – paprašė auksinės žuvelės proto. Ar turėsi tiek proto, kad niekam neprasitartum? Aš iš sarmatos sudegčiau, o tave pirštais užbadytų. Užteks nervintis, pademonstruok ką nors protingo.
– Moku skaičiuoti atmintinai. Galiu padauginti dvidešimt iš penkiolikos, bus trys šimtai, jeigu netiki, patikrink kalkuliatoriumi.
– Skaičiuoti ir aš moku, tuoj patikrinsiu ir be kalkuliatoriaus – žmona ištraukė ir padavė dvidešimties eurų kupiūrą, – padaugink ją iš penkiolikos, nieko baisaus, jeigu ir apsiriksi, užteks ir dviejų šimtų.
– Aš taip nemoku.
– Na va, prasideda. Ir po viso proto ir kam tau jo reikia?
– Reikia, – nukirto vyras. – Aš dabar toks protingas, kad sugalvojau schemą, kaip vėl pagauti auksinę žuvelę.
– Eina sau, – žmona net pritūpė, – čia tai bent. Papasakok ir man.
– Galėčiau papasakoti, bet tavo protas per silpnas tai suprasti.
Žmonos paprašytas vyras bandė išaiškinti ir vienaip, ir kitaip, rėmėsi žvaigždynais ir Einšteino reliatyvumo teorija, bet žmona tik dūsavo ir prakaitavo. Galop ji tarė:
– Tikrai ne man suprasti, bet tu ją pagauk man matant, kad aš tavimi patikėčiau, jog nemeluoji.
Pagaut tai pagaut. Nuėjo jiedu prie upės, ir už minutės kitos auksinė žuvelė spurdėjo žvejo rankose ir prašėsi paleidžiama. Vyras padavė žuvelę žmonai ir tarė:
– Prašyk jos ko tik pageidauji, o aš einu namo.
Grįžta namo žmona laiminga:
– Paleidau žuvelę, nes ji išpildė mano norus.
– Kodėl pėsčiomis grįžai, kodėl namas tas pats ir piniginė tuščia.
– Aš turtų neprašiau, pageidavau tik proto ir didesnio negu tavasis.
– Kodėl? – nustebo vyras.
– Kad ir toliau galėčiau vadinti tave durneliu.
Algimantas VAŠKYS
