Anekdotai

Moteriškė apsilanko pas gydytoją ir skundžiasi:

– Mano vyras įsivaizduoja esąs Napoleonas, rašo visokias depešas, o man liepia sėsti ant žirgo ir jas nedelsiant pristatyti į nurodytą vietą. Patarkite, ką man daryti.

– Taip, problema rimta, – susimąsto gydytojas, – o joti nors kiek ar mokate?

– Ką Jūs, aš arklio nuo karvės neatskiriu.

– Nepergyvenkite, atskirti mes jus išmokysime – turime pažįstamą veterinarą, – ramina ją gydytojas. – Bėda kitur.

– Jūs manote, kad mano vyrui protelis pasimaišė? – ašaros sužvilga moteriškės akyse.

– Deja, taip, – konstatuoja gydytojas. – Absoliutus nuprotėjimas – šiais laikais, kai visur spartusis internetas, naudotis arklio paslaugomis…

—————

Pas veterinarą atėjo žmogelis, vedinas šunį. Žmogelis nelaimingas, šuo kažkoks apsiblausęs, karts nuo karto piktai pašnairuojantis į savo šeimininką.

– Turiu rūpestį, – liūdnai pradeda žmogelis, – mano šuo jau penkti metai rūko.

– Penkti metai, – susiima už galvos veterinaras. – Kodėl tiek ilgai delsėte?

– Būčiau ir šiandien dar nesikreipęs, jeigu ne tas jo naujas įprotis – užmigti su degančia cigarete dantyse. Bijau, kad trobos nepadegtų.

– Baisu, tikrai. Ar nebandėte su juo pasišnekėti?

Žmogelis pasiveda veterinarą toliau nuo šuns ir šnabžda:

– Bijau prie jo garsiai kalbėti. Žinokitės, bandžiau ir vienaip, ir kitaip nušviesti jam protą, bet ką tu su girtu susikalbėsi.

Algimantas VAŠKYS