Anekdotai

Pas daktarą Akcizą Kloiką ateina toks suvargęs seneliukas ir skundžiasi bloga savijauta – galva svaigsta, į šonus mėto, jėgų nebeturi. Kloikai paliepus, jis nusirengia, o ten, po drabužiais, – tik oda ir keli pagrindiniai kaulai.

– Kuom Jūs maitinatės? – klausia Kloika.

– Šviežiom kruopom.

– Viskas aišku – nusilpote, nes vartojate nekaloringą maistą. Tamstai reikia valgyti sūrį, mėsą, kiaušinius.

– Ką Jūs, daktarėli, šnekate. Aš nebeatsimenu, kaip tas sūris ir beatrodo, mėsos ir skonį pamiršau.

– Taip iškart ir reikėjo sakyti, bergždžiai gaištame laiką, – kiek susinervina Kloika ir išrašo receptą vaistams.

– Kokie čia vaistukai? – klausia seneliukas.

– Atminčiai gerinti.

————————–

Akcizas Kloika gatvėje sutinka draugelį.

– Ko toks laimingas? – klausia šis.

– Ką tik išbandžiau masažą su „laiminga pabaiga“.

– Tai bent, – su neslepiamu pavydu žvelgia bičiulis. – O ką reiškia „laiminga pabaiga“?

– Išėjau nesusimokėjęs.

—————————–

Susitinka dvi labai seniai besimačiusios draugės. Išsipasakoja viena kitai, kaip nugyveno tuos metus.

– Klausyk, o kur tavo sūnus laikosi, pamenu, toks apsukrus berniokas buvo?

– Ech, – numojo ranka draugė, – sėdi.

– Už ką?

– Už liaudies mulkinimą, netesybas, žmonėms prisimelavo, atleisk, nesinori nė pasakoti.

– Ar seniai sėdi?

– Jau trečią kadenciją įpusėjo.

——————————–

Draugelis sutiko Akcizą Kloiką ir šnekina:

– Pasakok, kaip gyveni, kaip darbas. Tiesa, seniai tavo žmoną bemačiau, kaip ji beatrodo?

– Kaip vasario vidurys.

– Nesupratau?

– Jau savaitė kaip apsiniaukusi, protarpiais pragiedruliai, bet atšilimo nenusimato. Karts nuo karto gūsiai, pereinantys į škvalą.

– O kaip atrodys ateinančią savaitę?

– Išvis neprognozuojama.

Algimantas VAŠKYS