Apgavo ar ne?
Humoreska
Artėjo rinkimai į savivaldybių tarybas. Kandidatai žarstė fantastiškus pažadus, kaip grybai po lietaus kūrėsi komitetai ir visuomeniniai judėjimai su skambiais lozungais ir šūkiais. Vargšams rinkėjams galvos susisuko nuo tos įvairovės, nebežino, už ką reiks balsą atiduoti. Ir tada plačiai pasklido gandas, kad turgaus aikštėje šeštadienį apsireiškė toks Akcizas Kloika, skelbdamas, kad gali labai greitai pažaboti korupciją. Liaudis tuntais plūdo į turgų ne tiek kiaušių ar bulvių pirkti, kiek naujojo gelbėtojo paklausyti. „Kaip tamsta suvaldysi tą korupciją?“ – paklausė kažkas iš minios. „Išrinkite mane ir pamatysite“, – atsakė Kloika. „Varo kaip iš Biblijos, – suūžė susirinkusieji. – Čia tai bent didžiavyris, tokių mums ir reikia.“ Abejonių niekam nekilo, nes ir pati Kloikos išvaizda rodė, kad jis tikras kovotojas – kakta nubrozdinta, akis pamušta, lūpa praskelta. Liaudis juo patikėjo ir neapsiriko.
Akcizas su trenksmu laimėjo rinkimus, gavo mandatą. Į pirmą naujosios tarybos posėdį susirinkę deputatai jautėsi suvaržytai – viskas būtų gerai, tik tas korupcijos priešas visus trikdė. Paslapčia visų stebimas, jis ilgokai tyrinėjo herbą su kunigaikščiu Vytautu, sėdinčiu ant žirgo, ir galop, mostelėdamas galva ano pusėn, garsiai tarė:
– Štai iš ko reikia imti pavyzdį.
– Tas tai jau griebs, – tarp savęs pradėjo šnabždėtis deputatai. Vienas atsargiai paklausė:
– Nuo ko, ponas Kloika, pradėsite žaboti tą korupciją?
– Kaip ir priklauso – nuo galvos.
Visų žvilgsniai nukrypo į merą. Tas išbalo. Praėjo keletas nejaukių minučių, kol atsitokėjo:
– Ponai, turėkite proto – aš gi pirmą dieną. Beje, bus ir daugiau atsakingų galvų – komisijų pirmininkai, komitetų vadai, tad dar neaišku, kuriai galvai pirmiausia klius. Ar teisingai sakau, ponas Akcizai?
– Per galvą duoti nereikia, – žinovo tonu dėsto Akcizas. – Svarbiausia šitame reikale – uždėti gerą apynasrį.
– Buvo čia tokių ir prieš tamstą, – pabandė prieštarauti vienas drąsuolis, – bet nelabai jiems pavykdavo.
– Reikia gero botago ir pavyks, – kaip kirviu nukirto Kloika.
Stojo mirtina tyla. Susirinkusieji su baime ir pagarba žiūrėjo į Akcizą. Reikėtų dalintis postus, visi bijo imti – kiekviename yra niša korupcijai. Plika akimi matosi, kad tarybos darbas tuoj bus paralyžiuotas.
– Gal dar kartą sugiedame tautišką giesmę? – nebežinodamas, ko griebtis, pasiūlo meras.
– Čia – posėdis ar choro repeticija? – nesupranta Kloika.
– O kas mums belieka, – burba tas pats drąsuolis, – kokie iš mūsų deputatai, kai tokie suvaržymai gresia.
– Būčiau žinojęs, kas mūsų laukia, nebūčiau nė kandidatūros kėlęs, – pritarė dar vienas.
Situacija aštrėjo, visi laukė, kaip į tokį akiplėšiškumą reaguos Kloika. O tam nė motais – žvalgosi po salę, lyg negirdėdamas tų replikų. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kloikai nebūtų paskambinusi žmona. Baigęs kalbėtis, jis sunkiai atsiduso.
– Kad jūs žinotumėte, kaip aš pavargau, nebeturiu jėgų su ta Korupcija kovoti, – ir nepastebėjęs, kad visi aplinkui lengviau atsikvėpė, tęsė: – Dar neseniai buvo kumelė kaip kumelė, o šiom dienom visai patrako.
Algimantas VAŠKYS
