Apie dirbtinę išnarą
Labai mėgstu kalbas, mėgstu skirtingomis kalbėti ir mokytis jas mėgstu. Ir nors pirmų lingvistikos studijų nebaigiau, nuo kalbos reiškinio pabėgti neįstengiau, o iš pasąmonės vis dar iškyla kalbos principai ir dėsniai, kurie kartais paaiškina ir gyvenimiškuosius. Apskritai mano gyvenime daug kas prasideda ir baigiasi kalba. Įtariu, kad šis tekstas nebus išimtis.
„Atsisiųskite tekstų rašymo formules“ – tekstu tiesiog rėkia reklama instagrame. Jaučiu viduj kylantį lengvą šleikštulį: ne-no-riu.
Noriu pati rašyti. Noriu skaityti, ką žmonės patys rašo. Ne ką chat gpt „sukūrė“, ne ką pagal formules kaip vaikas kaladėles kažkas sudėliojo.
Negana visų dirbtinių sudėliojimų – tekstais neleidžia sąžinė vadinti, kai bendraamžiai ir vyresni, jau seniai turėję palikti paauglystę praeity, „explorina“, „discoverina“, „vaibina“, irgi truputį šnypščiu – galvoju, geriau nuvažiuotum pas babą ir pasiklausytum, ką ji tau gali papasakoti. Įdomesnių žodžių pasimokytum – juk savos tarmės mažai ką bemoki, o čia rodaisi labai šiuolaikinis žmogus.
Jau girdžiu, ką kai kas pagalvojo: ko čia šita prisikabino? Kaip noriu, taip kalbu. Ir rašau, kaip noriu.
Taip taip, suprantama, deskriptyvizmas ir visa kita. O vis dėlto juk dažnu atveju visi tie anglicizmai ir negebėjimas be dirbtinio intelekto suregzti sakinio reiškia štai ką – savo kalbos ne tik nebenorime mokytis, bet ir nebesuprantame. Skubame, modernėjame, o jungčių tarp minties ir ištarto ar užrašyto žodžio mažėja.
Kai garsiai pasakau, kad dirbtinio intelekto nenaudoju, 75 procentai klausančių pažiūri su truputį užjaučiančia veido išraiška. O man toks juokas – visus kartus, kiek tik yra tekę, informaciją toje pačioje gūglėje radau greičiau, nei kolegos bandydami sugalvoti teisingą užklausą chat gpt. Negaliu sakyt, kad jo bandžiusi nesu – jūs kaip norite, bet manęs trirankiai žmonės ir aštriadančiai baisingi elfai sugeneruotuose paveiksliukuose nesužavėjo.
Dirbtinis intelektas pradeda užvaldyti daugelį gyvenimo sričių. Kelis paskutinius mėnesius pasirodo absurdiškiausios antraštės – apie piršlybas tarp žmonių ir DI avatarų (o turbūt galvojom, kad tai liks tik fantastiniuose filmuose), apie programėles, duodančias labai blogus patarimus – o žmonės jau visiškai aklai jų klauso, nes patys galvoti nebegali.
Suprantu, kad tokius įrankius pasitelkti kartais atrodo patogu. Galvojame, kad jie padės mums „išrasti“ ką naujo – idėją, kurios kolega dar nesugalvojo, pasiūlymą, kurį galėsime pritaikyti darbe be didelių pastangų.
Bet yra bent keli bet. Noras kalbą, kūrybą, meną – viską, kas turėtų judėti ir kvėpuoti – padaryti šiuolaikinio pasaulio dirbtine išnara, gąsdina. Dar labiau gąsdina, kad tariamą greitį ir įsivaizduojamą efektyvumą žmonės renkasi iškeisdami į juos savo protą.
Gali atrodyti, kad mūsų šalyje iki to dar toli – o per paskutinę savaitę mačiau bent kelis pasisakymus, kad atėję į maitinimo įstaigas žmonės negalėjo įsigyti maisto, nes ir meniu, ir atsiskaitymas – tik per programėlę. Lygiai taip pat net ir labai aukštas pareigas užimantys žmonės dažnai negali pateikti idėjų sąrašo be DI.
Taigi ir kyla klausimas – ar bereikės mūsų – įvairių pavidalų romantikų, filosofų, rašytojų, pasakotojų – ateities pasaulyje, kur visus pokalbius ir žvilgsnius kėsinasi pakeisti technologijos, dirbtinis kontaktavimas (juk nevadinsim bendravimu?), prisidengęs ypatingu efektyvumu. Kam galvoti, jei yra, kas „pagalvos“ už mus? Kam rašyti, piešti, kurti, fantazuoti – jei turime tam pakaitalą?
Ir nors yra dalykų, kurie ypatingos kūrybos nereikalauja – na, sudaryti kokį sausą sąrašą ar patiekalų meniu savaitei – taip mes po truputį save pratiname nebemąstyti. Net nebejausti.
Tai ir nebežinome – nei kaip kūrybiškesnį sakinį sudėlioti (tada štai mums pasiūlo formules kaip matematikoje), nei kritiškai mąstyti (o dar juokdavomės, kai tėvai klausdavo, ar šoksim į griovį, jei draugai šoks – dabar juk gpt liepus kai kas taip ir padaro), nei lietuviškai be visokių „explorinimų“ ir „discoverinimų“ kalbėti.
Klausimas, kaip visada, retorinis – ar šitaip skubėdami gyventi ir proto funkcijas perleisdami kompiuteriams kartu su tuo neatiduosim jiems ir funkcijų širdies?
Pagalvokim. Pajauskim.
Na, ir galų gale – atsiverskim kokią senesnę lietuvišką knygą ar įsijunkim pasiklausyti liaudišką dainą. Kad visai kalbiniai padargai neatbuktų.
Evelina Viktorija ŽEMEIKYTĖ
Genealogijos tyrinėtoja
