Karo didvyrį ukrainiečiai palaidojo Rojaus kaime

Specialiai iš Ukrainos, Lvovas–Bžezanai

V. Skakuno senelė M. Kaczmarek iki pat anūko žūties nežinojo, kad jis yra išminuotojas.

Vykstant į Bžezanų miestelį, šalia kurio yra palaidotas pats garsiausias šio karo didvyris Vitalijus Skakunas, teko įsitikinti, kad Ukrainoje keliai yra gerokai prastesni negu Lietuvoje.


Šimto kilometrų atstumą pavyko įveikti tik per 2,5 valandos. Čia yra neblogų autostradų ir respublikinės reikšmės kelių, bet po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios vykstant karui netaisomos.
Dar blogesnė padėtis rajonų keliuose. Čia kai kur įmanoma šliaužti vos 10–20 kilometrų per valandą greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangą.
Kelionė vis dėlto buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie 18 tūkst. gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila.
Istorikų teigimu, Jogaila miestelį ir aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptukovičiui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko.
Abiejų Tautų Respublikos kariai lietuviai ir lenkai Bžezanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių ir osmanų imperijos puolimus, o 1698 metais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Turkija nutraukimo.
Pilyje viešėjo Rusijos caras Petras I, čia 1703 metais savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Austrijos valdymą, parašė nacionaliniu Vengrijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis.
Bžezanuose gimė prieškarinės Lenkijos kariuomenės vadas Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno ir kūrė žinomas ukrainiečių poetas Bogdanas Lepkis, o miestelyje yra jo muziejus ir paminklas.
Per pirmą pasaulinį karą Bžezanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos–Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių savanorių legiono kautynės dėl Lisonio kalvos. Ant kalvos dabar stovi paminklas žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.
Vakarų Ukrainos istorija yra šiek tiek panaši į Lietuvos, nes šis kraštas irgi panašiu metu patyrė TSRS okupacinius žiaurumus ir trėmimus į Sibirą, o vietos partizanai po karo kelis dešimtmečius kovojo miškuose. Vakarų Ukrainoje 0,6 mln. žmonių, arba kas dešimtas gyventojas, 1939–1941 ir 1944–1953 metais buvo išvežti į Sibirą arba nužudyti.
Todėl prieš 31 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę Bžezanuose iškilo paminklai KGB represijų ir trėmimų į Sibirą aukoms atminti, o amžinoji ugnis sovietų kariams išvaduotojams buvo užgesinta.
2014 metais Kijeve kilus Maidano revoliucijai prieš prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą į sostinę iš Bžezanų į barikadas nuskubėjo keli šimtai jaunuolių. Vienas jų, dvidešimtmetis studentas Ustimas Golodniukas barikadose žuvo.
Jo atminimas yra įamžintas ant žemės ūkio technikumo sienos, o gretimais yra pastatytas paminklas šimtinei kovotojų, tada žuvusių barikadose.
Netrukus po Maidano įvykių Maskvos kurstomi ir remiami rusakalbiai Ukrainos Donecko ir Lugansko regionų gyventojai paskelbė nepriklausomomis respublikomis. Į kovą su Kremliaus separatistais išvyko keliasdešimt bžezaniečių, iš kurių trys tenai žuvo.
2014–2015 metais Donecko fronte žuvo 19-metis Oleksandras Filis, 36 metų Volodimiras Diduchas, 38 metų Maksimas Ridzaničius. Miestelio centre šiems didvyriams iškilo paminklinis akmuo, ant kurio neseniai atsirado ir prieš du mėnesius žuvusio Vitalijaus Skakuno nuotrauka.
„Kovose su Rusijos okupantais jau žuvo keturi bžezaniečiai, ir visi jie nusipelnė būti įamžinti, tačiau tai, ką padarė Vitalijus Skakunas yra išskirtinai didvyriška, todėl jo vardu ketiname pavadinti gatvę, mokyklą, statysim specialų paminklą“, – pareiškė miestelio meras Rostislavas Bortnikas.
Siekdamas užkirsti kelią prasiveržti Rusijos tankams ir norėdamas suteikti saviškiams daugiau laiko pasiruošti gynybai 26 metų V. Skakunas susprogdino tiltą, žinodamas, kad pats irgi žus.
Savo gyvybę šis karys paaukojo jau pačią pirmą karo dieną, o paviešintas toks jo poelgis spėjamai užaugino drąsos sparnus daugybei kitų Ukrainos karių.
V. Skakunas tokiam žygiui galėjo įpareigoti žemesnio rango pavaldinį, tačiau atsakingą užduotį nusprendė įvykdyti pats. Už šį žygdarbį kariui Ukrainos prezidentas suteikė didvyrio vardą po mirties.
Vaikystėje berniukas daug laiko praleisdavo pas senelę gretimame Rojaus kaimelyje. Toks pavadinimas kaimui prigijo nuo šalia esančiu grafų Potockių rūmų, kuriuos didikai buvo praminę Rojaus rūmais.
Likimas lėmė, kad pirmas ir pats žinomiausias šio karo didvyris amžinam poilsiui atgulė Rojaus kapinėse.
Kaip papasakojo didvyrio senelė Maria Kaczmarek, anūkas nuo pat vaikystės buvo labai rimtas ir atsakingas.
Vaikinas slaugė tiek vėžiu susirgusį tėvą, tiek senelę, ir tam prašydavosi papildomų atostogų kariuomenėje, mat motina yra išvykusi gyventi į Italiją. Nuo artimųjų vaikinas slėpė ne tik sprendimą tapti kariūnu, bet ir tai, kad ryžosi tapti išminuotoju.
Apie tai senelė sužinojo tik po anūko mirties, mat šis paskambinęs visą laiką skirdavo klausimams apie senelės sveikatą, o apie save nieko nepasakodavo. Anūkas sakydavo, kad negali atskleisti karinių paslapčių, o iš tiesų nenorėjo jos jaudinti.
Ar gali būti kas labiau simboliško karo su Rusija didvyriui, negu kad atgulti amžino poilsio Rojaus kaimo kapinėse?
Degdamas žvakę ant ukrainiečio, žinomiausio dabartinio karo su Rusija didvyrio Vitalijaus Skakuno, kapo pagalvojau, kad jo gyvenimas ir mirtis simbolizuoja visos tautos kovą ir pasiaukojimą.

Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių