Nebežaiskime katės ir pelės
Beveik kiekvieną dieną girdime apie moksleivių apsinuodijimus parūkius elektroninių cigarečių, į ligonines be sąmonės gabenami narkotikais apsinuodiję nepilnamečiai. Kokio masto tai problema?
Štai Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro neseniai atliktas tyrimas parodė, kad 27-iose iš 28 tirtų uostamiesčio mokyklų rasta narkotinių medžiagų pėdsakų, o daugiausia – kokaino. Tyrimai buvo atlikti 11-oje gimnazijų, 13-oje progimnazijų ir 4-iose profesinėse mokyklose. Tiesa, tai dar nereiškia, kad vaikai mokyklose vartoja narkotikus, tačiau akivaizdu, kad bent jau vaikams artimoje aplinkoje yra narkotikus vartojančių asmenų.
Po pandemijos patirties ir karo pradžios turime smarkiai išaugusį nerimą šeimose, visuomenė įsitempusi dėl skirtingų krizių keliamo nesaugumo. Nerimą visada lydi žalingų įpročių paplitimo augimas. Mes turime pagaliau atvirai pripažinti, kad masinis nelegalaus skysto tabako rūkymas vyksta visose mokyklose be išimties, nebeskirstyti mokyklų į geras ir blogas bei imtis aktyvių veiksmų visoje švietimo sistemoje.
Blogiausia tai, kad per pastaruosius porą metų Lietuvos mokyklose pasipylė atvejai, kai parūkę elektroninių cigarečių vaikai apsinuodydavo, mat elektroninėje cigaretėje būdavo visai ne skoniais pagardintas skystis su nikotinu arba be jo, o veikiausiai narkotinės medžiagos.
Dabar vyksta katės ir pelės žaidimai: mokyklos nesuinteresuotos pripažinti problemą, slepia rūkymo atvejus, bijo, kad kas nors sužinos ir pasmerks. Tikslios informacijos trūkumas riboja efektyvios prevencijos veiksmus, leidžia apgaulingai viltis, kad problema nėra visuotinė. Aš pats esu tėvas ir tai, ką girdžiu iš savo vaikų, man tik patvirtina, kad problema yra milžiniška ir būtina ją spręsti neatidėliojant.
Reakcija į vaikų ir paauglių rūkymą turi apimti socialinės politikos, vaikų užimtumo, prevencijos ir draudimų visumą, nes pavienės priemonės ir iniciatyvos neturės reikiamo efekto. Mūsų vaikai dega ir laikas tai pripažinti be saviapgaulės. Jie degina savo nerimą, nesaugumą, kartais apleistumą ir įtampas, o drauge – ir savo sveikatą. Vien drausdami ir bausdami to neišvengsime, kartu turime siūlyti kokybišką pagalbą, atkurti vaikų psichologinę sveikatą, kurią paveikė karantinas, nuotolinis mokymasis, karas ir per šeimas juos liečianti ekonominė krizė.
Dalį iniciatyvų ir aš, ir kiti kolegos teiks svarstymams Seime, tačiau pirmiausia būtina identifikuoti, kas iš Vyriausybės yra šio klausimo „savininkas“, galintis telkti skirtingas institucijas sprendžiant šią problemą. Politiniai klausimai ir krizės negali tapti pasiteisinimu, kodėl nesprendžiamos jaunų žmonių nerimo ir sveikatos problemos. Kas iš Vyriausybės imsis lyderystės? Nebedirbanti švietimo ministrė, socialinės apsaugos, vidaus reikalų ministrės, o gal pati premjerė?
Kviečiu visus matyti jaunų žmonių problemas, suprasti tai kaip pagalbos šauksmą ir į jį atsiliepti.