• 9 rugpjūčio, 2022
|

„Kaip man neišprotėti?“ – klausė odesietė, kurios sūnus pradingo rusų nelaisvėje Mariupolyje

Specialiai iš Odesos Ukrainoje

Olia Buravliova kartu su sūnumi karo gydytoju Denisu Saltanu.

Trims paroms apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“ tapau vieninteliu jo klientu. Pasijutęs nejaukiai ir smalsumo vedamas pradėjau šnekinti jo administratorę, nuolat liūdną susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad jos prislėgta nuotaika, ko gero, susijusi su Ukrainoje vykstančiu karu, ir neapsirikau.


Prisistačiau, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebintis įvykius Ukrainoje.
„O jūs buvote Mariupolyje?“ – iš karto pagyvėjo Olios Buravliovos vardu prisistačiusi 42 metų administratorė. Išgirdusi, kad nebuvau, moteris tyliai pasakė: „O mano sūnus kariškis ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį.“
Moteris neslėpė, kad karas yra paženklinęs jos šeimą: vyras Grigorijus Saltanas, vienturtis 26 metų sūnus Denisas Saltanas yra kariškiai, o karas juos visus persekioja jau aštuntus metus.
Iki 2014 metų karo visi kartu gyveno Mostino kaime šalia Donecko, kur gimė ir Denisas. Prasidėjus karui su šeima nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kijevą. Išvykti neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Tačiau bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos supleškino dvejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko.

Denisas Saltanas su tėvu Grigorijumi Saltanu.

Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime Donecke liko ir O.Buravliovos namas, į kurį šeima taip ir nebegrįžo.
Sprunkant iš Donecko teko regėti sudarkytus žmonių lavonus, išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių sukrėtimų O. Buravliovą pradėjo kamuoti širdies negalavimai, kurie liovėsi po metų, tačiau prasidėję sapnų košmarai prasitęsė ilgam.
Per bemieges naktis moteriai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas. Paaiškėjo, kad O. Buravliovos motina visas tris gimusias dukras paliko vaikų namuose.
Su sese dvyne iki šešerių metų gyveno drauge, bet tada jas išskyrė ir išsiuntė į skirtingas prieglaudas. O. Buravliova buvo apgyvendinta ten, kur gyveno ir jos devyneriais metais vyresnė sesuo, bet ši po metų išvyko mokytis, ryšio nepalaikė, vėliau žuvo.
Anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi O. Buravliova seserų ir motinos paieškas pradėjo būdama trisdešimties, bet, susidūrusi su valstybinių institucijų abejingumu, jų nerado.
Pakartotinė paieška baigėsi sėkme: O. Buravliova susitiko su seserimi, pasijuto laimingesnė, suretėjo naktiniai košmarai.
Į Mikolajevą, kuriame šeima gyveno ir kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas, okupantai įsiveržė jau pirmą karo dieną. „Okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamasis vanduo atitekėdavo iš kaimyninio Chersono, tad kelias savaites teko jį semtis iš griovių ar upės ir virinti“, – prisiminė O. Buravliova. Dabar geriamasis vanduo yra atvežamas cisternomis į kiemus, o namuose iš kranų bėga vien praustis tinkamas vanduo.

Olia Buravliova


Mariupolyje naktimis dažnai neįmanoma miegoti, nes visas dangus griaudėja ir švyti nuo raketų. Nepaisant dažnų bombardavimų moteris po darbo Odesoje vis dėlto grįžta į butą Mikolajeve, nutolusiame 100 km.
Sužinojusi, kad sūnus paimtas į nelaisvę, O. Buravliova kelias savaites nemiegojo, vien raudojo ir meldėsi. Sūnaus vadai kario motiną guodžia, kad maskoliai suimtų medikų paprastai nežudo, ir labai nekankina tardydami, nes šie esą žino nedaug karinių paslapčių. Tai moterį nelabai guodžia, nes apie sūnų ir suimtus jo draugus du mėnesius nėra jokių žinių.
„Tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad sūnus grįš gyvas ir sveikas. Žinau, kad greitai nepasimatysime, nes Kijevas jį siųs į specialią sanatoriją, kur bus ir tardomas, norint išsiaiškinti, ar netapo Maskvos šnipu – tokios procedūros armijoje, – tikino O. Buravliova, jau kitądien prasitarusi: – Imu baimintis, ar neišprotėsiu.“
Ji sakė beveik kasdien pildanti Gynybos ministerijos formuliarus dėl dingusio kario paieškos ir nuolat gaunanti neigiamus atsakymus.
„Kodėl Dievas man skyrė tiek daug išbandymų? Užaugau nepažinusi nei savo motinos, nei tėvo, skendau upėje, patyriau namo gaisrą, karo bombų siaubą, o dabar – sūnus nelaisvėje“, – tarsi su savimi kalbėjo moteris.
Kai prasitariau, kad svarstau apie galimybę vykti į Kramatorsko miestą, esantį Donbaso fronto sūkuryje, administratorė prašė to nedaryti: „Mano sūnus išgelbėjo ne vieno kario gyvybę ant operacinio stalo. Tuo didžiuojuosi, bet visiems ne kariškiams sakau – nerizikuokit savo gyvybe, laikykitės kuo toliau nuo fronto, nes jisai neša suluošinimus, žūtį ir skausmingą nežinią artimiesiems“, – pasakė O. Buravliova.
Traukiniu vykdamas į Dniprą mąsčiau, kad karas Ukrainos visuomenę labai pakeis, nes liks daug traumuotų žmonių. Ar galima išlikti normaliam, kai kasdien girdi oro pavojaus sirenas, sprogimų aidus, pranešimus apie žuvusiuosius, o galvoje tiksi suvokimas, kad čia niekur nėra saugu.

Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių