• 9 rugpjūčio, 2022
|

Priesakai ginti tėvynę – per žuvusio kariūno laidotuvėse Lvove

Specialiai iš Lvovo Ukrainoje

Laidotuvėse plevėsavo ir lietuviškos vėliavos – žuvusįjį atvyko pagerbti grupelė vilniečių, pažinojusi T. Bobanyčių.

„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – pasakė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, kad buvo jo pavaldinė.
Nedrįsau ko nors daugiau klausinėti, nes moteris kartu su keliomis apsiverkusiomis kariūnėmis nuėjo į minios gilumą. Tą popietę Lvovo graikų katalikų tikėjimo šv.Petro ir Povilo garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje buvo renkamasi į laidojimo mišias, skirtas fronte žuvusiam Tarasui Bobanyčiui.
33 metų vaikinas į frontą užsirašė savanoriu, ir kovojo jau devintus metus. Iki karo grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar su tiesioginiais Maskvos okupantais.
T. Bobanyčius vadovavo antram Dešiniojo sektoriaus batalionui, ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto Charkovo regione. Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos Dešinysis sektorius veiklą.
Dešinysis sektorius išgarsėjo 2014 metais, kai būtent jo nariai per Maidano revoliuciją Kijeve visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Jenukovyčiaus valdymą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją Dešiniojo sektoriaus aktyvistai dar 2013 metais buvo surengę karinius mokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranus. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovoje priekinėse barikadų linijose.
Atsidėkojant Dešiniojo sektoriaus kovotojams šiai organizacijai, kaip ir dar kelioms kitoms patriotinėms, buvo leista Ukrainos kariuomenės suformuoti savo atskirus batalionus.
T. Bobanyčius tapo vienas Dešiniojo sektoriaus lyderių, ėmė vadovauti Lvovo regiono skyriui, o fronte per laiką tapo antro bataliono vadu.
Vakinas buvo vedęs, tačiau su žmona vaikų dar nebuvo susilaukę. Žmoną ir žuvusiojo tėvus per laidotuves guodė kario bendražygiai, teigdami, jog jis buvo ir liks patriotizmo pavyzdžiui visai tautai.
Panašiai per mišias ir kapinėse kalbėjo ir dvasininkai. Žuvusiojo žmona kapinėse palinkėjo visiems ukrainiečiams būti pasiryžusiems guldyti galvą už tautos laisvę ir sušuko „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams!“ Jos žodžius garsiai atkartojo minia žmonių kapinėse.
Iškilmingose T. Babanyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lietuvos vėliavos. Šias nešė grupelė vilniečių. Jie papasakojo, kad bičiuliaujasi su Dešiniuoju sektoriumi, o su T. Babanyčiumi esą susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Iškilmingos eisenos miesto gatvėmis pabaigoje Lyčiakovo kapinėse vilniečiai išskleidė ilgą medžiaginį transparantą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ ir ukrainietišku jo atitikmeniu.
Į iškilmingas mišias graikų-katalikų šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Lvovo senamiestyje žmonių minios su gėlėmis ėmė rinktis valandą prieš atvežant karstą. Mišios nebuvo ilgos, tačiau asmeniniam atsisveikinimui su žuvusiuoju susidarė milžiniška žmonių eilė.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvove ir vienos seniausių Europoje. Kapinėse yra palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių.
Tačiau T. Bobanyčius buvo palaidotas greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų žuvusiems dabartiniame kare.
Prieš gedulingas mišias apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje kabinamas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas ir stendą su kelių vaikų, netekusių fronte tėvų, nuotraukomis. Jos sukrėtė: tiek jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų paguldė galvas gindami tėvynę nuo niekingo priešo. Ypač graudu buvo žiūrėti į dvidešimtmečių vaikinų nuotraukas – jei ne karas, jie būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę.
Sukrečiantys buvo ir prierašai po vaikų, netekusių fronte tėvų, nuotraukomis. „Tėtis danguje. Mylimas tėti, kur tu? Noriu apkabinti tave, noriu pas tave! – taip atsibudusi dažnai savo mamai sako trejų metukų Maria Oschepkova, kurios tėvas kariškis žuvo gindamas Ukrainą nuo įsiveržėlių.
Tokią pat netektį išgyvenantis šešerių metų Zakharas Buslajevas mamai pasakė: „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis.“
Pagalvojau, žiūrint šias nuotraukas visiems turėtų sukilti apmaudas dėl našlaičiais likusių vaikų ir noras padėti ukrainiečiams įveikti baisųjį agresorių.
2014 metų Maidano įvykiuose žuvusius kovotojus ukrainiečiai praminė „Dangaus šimtine“. Pagalvojau, kaip būtų nuostabu, jei per dabartinį karą į dangų patekusios naujos didvyrių šimtinės apsijungtų su visais per amžius kritusiais šalies kovotojais ir sukurtų maskoliams nesuprantamą ir neįveikiamą jėgą!


Karas paskatino griauti okupantų statytus paminklus
Lvove, kuris iki šiol buvo laikomas saugiu miestu ir į kurį plūdo didžiausi pabėgėlių srautai, nuo bombardavimų jau žuvo ir civilių.
Iki tol realaus pavojaus nejautę ir parkuose, kavinėse vakarus leidę lvoviečiai sunerimo, jų veiduose išnyko linksmumas.
Šiaip per karą Lvovas labai pasikeitė. Jei iki tol miestas buvo vadinamas labiausiai ukrainietišku, kuriame niekas nenori kalbėti rusiškai, tai dabar senamiestyje girdisi beveik išimtinai rusiška šneka.
Mat į miestą, kuriame gyveno 700 tūkstančių žmonių, apsistojo antra tiek pabėgėlių iš Rusijos pasienyje esančių regionų. Kalbinant lvoviečius dauguma jų neslėpė piktinimosi dėl skambančios rusų kalbos ir dėl to, kad per 31 nepriklausomybės metus minėti atvykėliai neišmoko ukrainiečių kalbos.
Ant kavinių durų, viešbučių foje bei miesto stenduose atsirado užrašų bei plakatų, raginančių nevartoti okupanto kalbos. Užkalbinti pabėgėliai iš Donbaso, Zaporožės bei Charkovo regionų savo ruožtu teigė, kad jie nedrįsta kalbėti ukrainietiškai, mat nemoka švariai taisyklingai kalbėti.
Iš Mirnogrado miesto Donbaso regione į Lvovą pabėgęs 33 metų šachtininkas Sergejus Tymozenko gailisi, kad mokykloje neišmoko gerai nei ukrainiečių, nei anglų kalbos. Ukrainietiškai taisyklingai išmokti esą nebuvo kaip, mat tėvai namuose kalbėjo rusiškai ir žiūrėjo Maskvos televizijos programas, ta kalba skambėjo namo laiptinėje, gatvėje, kavinėse.
Panašiai pasakojo ir į humanitarinės pagalbos centrą maisto bei rūbų savo dviem vaikams atėjusi prašyti fizinio lavinimo mokytoja iš Donbaso. Mokytoja, tiesa, neslėpė, kad stengiasi kalbėti ukrainietiškai, bet esą pastebi, kad jos darkyta šneka dalį lvoviečių nervina.
Stebint karo įvykius Rusijos pasienyje esančiame Charkovo mieste stebino ten stovintys gausūs paminklai sovietiniams kariams, Maskvos įžymybėms. Vis dėlto Charkovo valdžia pranešė nusprendusi juos griauti ir pradžiai nuvertė žymaus Rusijos karvedžio, maršalo Georgijaus Žukovo paminklą.
Pranešimai apie ardomus sovietinius paminklus bei nuo postamentų plėšiamas raudonas žvaigždes sklinda iš daugybės Ukrainos miestų.
Asmeniškai teko stebėti įdomią diskusiją Bžezanų miestelio, esančio šimtą kilometrų nuo Lvovo, kapinėse. Miestelio, kuriame gyvena aštuoniolika tūkstančių gyventojų, kapinėse yra palaidoti įvairiais istorijos tarpsniais žuvę kariai ukrainiečiai, austrai, lenkai, rusai, turkai, vengrai.
Kapinių centre stovi didelis monumentas ukrainiečių kovotojams už nepriklausomybę, o keliolika metrų nuo jo – sovietinio kario išvaduotojo paminklas. Meras Rostislavas Bortnikas sakė, kad jau priėmė sprendimą nugriauti miestelio centre esantį amžinosios ugnies paminklą sovietų kariams, tačiau dėl šio kapinėse esančio paminklo griovimo norėtų surengti gyventojų apklausą.
„Nėra ko delsti, prieštaraujančių nebus, Maskvos okupantams dabar žudant mūsų tautiečius šis paminklas tiesiog kelia įniršį, norisi kad kuo greičiau jo čia nebeliktų“, – kapinėse užkalbinta teigė 74 metų pensininkė mokytoja Katarina Spiak.

Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių