Aptingęs benamis užsėdo ant sprando valstybei

Benamiai pelno mūsų gailestį, juos šelpiame savo centais, o į konteinerį metamas maisto atliekas kartais specialiai sudedame taip, kad vargšai žmogeliai jas rastų. Klaipėdos rajono savivaldybėje tokį gyvenimo būdą savanoriškai pasirinkusių asmenų tikslus skaičius nėra žinomas. Preliminariai skaičiuojama, kad dėl asocialaus elgesio ir pomėgio taurelei artimieji yra išsižadėję daugiau kaip dešimties varguolių. Gargždiškis Jonas Gedmintas savo klajonių po miestą istoriją pasakoja dar kitaip. Namo jis negrįžta, nes toks esąs jo tvirtas charakteris – dirbti aptingo, o namiškiams ant sprando sėdėti nesinori. Taigi, leidžiasi išlaikomas valstybės.

Smukdo pomėgis išgerti

Guolį po vienu Pušų gatvės Gargžduose daugiabučio balkonu pamačiusi „Bangos“ skaitytoja kelias dienas stebėjo vaizdą: vyriškis 20 val. tiksliai it laikrodis grįžta ir čia pat atgula. Pagalvė, užklotu virtęs paltas, lėkštę atstojantis dubenėlis ir kiti buities rakandai akivaizdžiai rodo, kad čia gyvenama. Sunerimusi gargždiškė nuogąstavo, galbūt šio benamio nepriima nakvynės namai, o gal jis nežino, jog tokie egzistuoja?

„Bangos“ korespondentai vieną darbo dienos vakarą apgailėtąjį vyriškį rado po tuo pačiu balkonu jau miegantį. Ir čia paaiškėjo, kad guolį pastebėjusi vietinė gyventoja nėra tokia jau akyla. Pasirodo, benamis save tokiu laiko bemaž aštuonerius metus, o pasak kaimynų – keliolika metų. Pavardės neslėpęs ir drąsiai Jonu Gedmintu prisistatęs vyras gerai žinomas socialiniams darbuotojams, policijos pareigūnams, medikams, felčeriams. Šių institucijų darbuotojai su Jonu bendrauja nuolat. Kadangi vyras neslepia didžiausio pomėgio išgerti, kartais dėl alkoholio „šalutinio poveikio“ tenka pabuvoti policijoje, o po ilgų klajonių pabusti nupraustam ligoninės Priėmimo skyriuje. Jame dirbančios slaugytojos Joną irgi pažįsta seniai.

Šeimai nenori būti našta

Paklaustas, kodėl negyvena nakvynės namuose, J. Gedmintas tik nusijuokia: „Jei galima paburbuliuot, paburbuliuokim. Į kokius nakvynės namus mane veš? Esu neišsiskyręs, tebesu registruotas bute, bet jame negyvenu. Žmona liepia išsiblaivyt, kitaip neįleidžia ir esam susipykę. Nedirbu jau 8 metus. Prieš tai 20 metų dariau paminklus, bet aptingau per alkoholį.“ Deja, nakvynės namuose pagrindinė taisyklė yra likti blaivam, o Jonui taip jau seniai gyventi neišeina.

Iš liemenės kišenės kyšantis raktas, pasirodo, irgi yra ne nuo namų, o nuo vieno prekybos centro daiktų spintelės. Ką ten pasidėjo, Jonas neišdavė, tik sakė dar tą patį vakarą eisiąs parsinešti.

Savo 60-ies metų jubiliejų benamis neseniai atšventė su draugais mieste. Paklaustas, iš kur gauna pinigų alkoholiui, nusišypsojo: „Jei draugų turi, ne problema.“ Kodėl tie draugai negalėtų leisti pagyventi jų namuose? „Priima, aš galiu eiti, galiu gyventi pas bet kokį draugą. Bet toks jau mano charakteris, galima sakyt, principas, kad nenoriu niekam būti našta“, – savo tvirtą pasirinkimą dėstė Jonas. Nuo savo artimųjų Jonas atsiribojęs, nes jie gyvena tvarkingai, dirba, o štai jis nenori būti našta. Vyras nesuskaičiuoja, kiek kartų namiškiai ir socialiniai darbuotojai jį vežė gydyti nuo alkoholizmo. Deja, procedūros tik dar labiau susuko galvelę. Kaip jis pats sako, „užsėdo velniukas“.

Pensijos dar negaunantis vyras „Bangos“ korespondentei sakė paskutinį sykį dirbęs žiemą – porai mėnesių buvo siųstas viešųjų darbų. Anądien irgi buvo susiruošęs eiti į Darbo biržą, bet pakeliui sutiko draugų ir užsišventė. Gyvenimą Jonui palengvina valstybė – skiria socialinę pašalpą (102 Eur per mėnesį). Bet grynųjų varguolis negauna. Pinigai pervedami į specialią prekybos centro kortelę, kuria atsiskaitydamas Jonas gali įsigyti tik ne akcizines prekes.

Kaimynai nesmerkia

Jonas tikina, kad gargždiškiai jį puikiai pažįsta: „Niekam nesu nieko blogo pasakęs ar padaręs. Žmonės mane sušelpia, visi pažįsta.“

Tą patį patvirtino ir sutikti daugiabučio, po kurio balkonu gyvena Jonas, gyventojai. „Vieni vaikšto prie turgelio, kiti aplink savo namą. Jis yra mūsų kaimynas. Visą laiką jis čia gyvena, nežinome kiek – 10, 12, gal 15 metų. Anksčiau radę miegantį laiptinėje perlipdavome, ir tiek. Jis nieko blogo nėra padaręs ar pasakęs. Tiesiog toks žmogus, tokį gyvenimą pasirinkęs – laisvo oro direktorius. Tai neišsprendžiama problema“, – kalbėjo neįvardyta norėjusi likti kaimynė. Šiame name Jonas ir registruotas. Jei ne po balkonu, tai kur nors šalia lauke įsikūręs elgeta niekam neužleidžia ir Pušų gatvės šiukšlių konteinerių – kad tai jo valdos, žino ir kaimynai. „Savo laiku buvo geras, darbštus vyras. Nė vienas negalime spjauti į šulinį. Vieną dieną mano vyras ar vaikas gali pasirinkti tokį kelią ir išeiti, bet kam gali taip susirodyti“, – benamio dalią pasirinkusio kaimyno nesmerkė moteris.

KOMENTARAS

• Jolanta PAPIEVIENĖ, Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja:

  – Su socialinės rizikos asmenimis dirba seniūnijų socialiniai darbuotojai. Jie padeda susitvarkyti asmens dokumentus, esant reikalui svarsto galimybę skirti socialinę pašalpą. Kiekvienoje seniūnijoje Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintos ir dirba piniginės socialinės paramos teikimo komisijos, kurios svarsto, kokiu atveju ir kaip skirti piniginę paramą socialinės rizikos asmeniui. Kai kuriais atvejais priimamas sprendimas socialinę pašalpą pervesti į specialią „Maximos“ socialinę kortelę, kad už gautas išmokas būtų perkami tik maisto produktai. Su ja automatiškai draudžiama įsigyti alkoholio, tabako, loterijos bilietų, telefono papildymo kortelių. Seniūnijų socialiniai darbuotojai, esant būtinybei, skiria maisto paketus iš intervencinių atsargų, Klaipėdos rajono paramos šeimai cent­ras gali parūpinti besibaigiančio galiojimo maisto produktų. Benamiams galima pasiūlyti laikino apgyvendinimo paslaugas Gargždų socialinių paslaugų centro padalinyje Nakvynės namuose, bet juose reikia atsisakyti žalingų įpročių. Kiek tiksliai tokių elgetaujančių asmenų yra Klaipėdos rajone, apskaičiuoti sunku, bet jų tikrai daugiau negu dešimt. Benamiai, socialinės rizikos asmenys dažnai sukelia gyventojų pasipiktinimą, o kartais ir realią grėsmę, tačiau jie yra mūsų visuomenės dalis, ir jeigu jais nesirūpina artimieji, privalo pasirūpinti institucijos.