Ar suprantame, ką reiškia gyventi kaime, kaip sakoma, ūkiškai?

Mūsų ūkis mažas, toks, apie kokių ateitį sakoma „beviltiškas“, nes maža ekonominė grąža, ir jie turės sunykti. Tai jokia naujiena – sparčiai traukiasi ir nyksta ne tik Lietuvos kaimai ir maži ūkiai, kuriuose gyvena vien vyresnio amžiaus žmonės. Nyksta ir tradicinis gyvenimo kaime būdas, nebėra norinčių gyventi žemdirbio gyvenimą, nes miesto malonumai kur kas didesni nei kaimo vargai. Vis dėlto pažinti ir suprasti, ką reiškia gyventi kaime, kaip anksčiau sakydavo „ūkiškai“, laikyti gyvulių ir parduotuvėje pirkti tik keletą būtiniausių prekių, įdomu ne vienam. Paskutiniais metais stebiu, kaip vaikystės prisiminimuose gyvenanti nostalgija ne vieną atveda pamatyti „tikro kaimo“ ar parodyti jį vaikams.

Nuotraukos – į elektroninį sąvartyną
Sunkaus protėvių ir tėvų darbo bei atkaklumo dėka turiu puikią galimybę gyventi kolūkinės santvarkos nesubjauroto kaimo vienkiemyje, kuriame kasdien nutinka įvairiausių nuotykių ir istorijų, ir net lietingiausią lapkričio dieną nei nuobodu, nei liūdna nebūna.
Ūžaujant lapkričio vėtroms šilti vasaros prisiminimai atgyja nuotraukose. Bepigu dabar – nei fotoaparato, nei juostelės – pleškini telefonu kas papuolė, prikaupi visokiausių kadrų ir būtinai pasižadi peržiūrėti, nepatikusius išmesti vėliau, „kai bus laiko“. To laiko neretai pritrūksta, ir jei visas telefone laikomas nuotraukas reikėtų sudėti į tikrus popierinius albumus, Dievulėliau, bent maniškės netilptų į didžiausią IKEA spintelę. Bet naujos spintelės ir albumų nepirksiu, tad teks nemažą dalį archyvo išsiųsti kažkur į elektroninį sąvartyną. Kaip jis ten veikia, nesuprantu. Matyt, kitaip, nei realūs mūsiškiai, mat kol kas nei įspėjimų, nei baudų už neteisingą rūšiavimą neišrašo. O galbūt tokia priemonė mus pristabdytų nuo masinio visko fotografavimo ir „dalijimosi“ visais įmanomais kanalais, o ir energijos telefonams įkrauti sutaupytume.
Viena, ko niekaip negaliu ištrinti iš vasaros prisiminimų archyvo – laimingų vaikų šypsenų – su šunimi, su vištomis, katinais ar karvėmis.
Po atostogų prie jūros namo keliaujantys seni pažįstami, anksčiau neretai neberadę laiko užsukti trumpos viešnagės, šiemet ne vienas klausė – turit jūs ten dar kokių gyvulių? Mat vaikai karvės nėra matę, ar negalėtų bent trumpam užsukti?

Planšetes įveikia vienkiemio laisvė
Kai iš visą atostogų gyvenimą sutalpinusio automobilio pagaliau išsirita vaikai, neribota vienkiemio laisvė, skonių, kvapų ir įvairiausių kitų pojūčių magija juos taip pagauna, kad nebereikia nei planšečių, nei mobiliųjų, tik vis naujų potyrių. Čia sode pribirę ankstyvųjų alyvinių, ten senovinių bukiukų slyvų šaka nusvirusi, pirmosios sviestinės kriaušės geltonuoja. Kiaušinį padėjusi kata višta ir smagiai kapteli rankon, kai ši dar šiltą ir drėgną jos stebuklą nori paimti iš rūpestingai susukto šiaudinio lizdo. Čia išdykėlis šuniukas strykt purvinomis letenomis per šviesias kelnes, lyžt liežuvuku per gražiai saulutės nurusvintus veidukus ir lūpas.
Kokie įdomūs „tie“, stebisi tik išrautą burokėlį pamatęs berniukas. Mat jis nevirtas ir nevakuumuotas, kaip parduotuvinis, dar su purvinomis šaknimis ir visais vešliais lapais, kurie puikiai tiks skaniai vasariškai lapienei išvirti.
O ten, po senomis obelimis, kėpso tokie keisti padargai – arklio traukta šieno grėbiamoji, akėčios, plūgas. Ką ir kaip su jais reikėtų daryti, vaikams neįmenama mįslė.
Didžiaragis bulius, pasirodo, visai nepiktas, kol nedrąsios rankelės jam kaso paausius, jis stovi galingą sprandą nunarinęs, iš laimės lyg apsalęs. Tik iš kur miesto vaikui žinoti, kad bulius niekada nesilaiko jokių higienos reikalavimų ir prikrauna „pyragų“ kur jam pakliuvo. Vaikai iš laimės strykt, į buliaus „košę“ tykšt. Gražūs ir brangūs batai varva, akys kupinos sumišimo, suaugusieji murma, vaikai juokiasi – ir kaip išmesi brangius batus ir tokius nepakartojamus vasaros nuotykių kadrus?

„Nuodėmingas maistas“ užburia
Prisilaksčius po kiemą, stik­linė pieno ir duonos riekė su medumi – didelis gardėsis. Koks skanus pienas, stebisi kitokiu nei parduotuvės pieno skoniu miesto svečiai. Skonis kitoks ir uogienės, ir lašinukų – šiuolaikinių dietistų siaubo ir „nesveiko“ maisto su per dideliu pridėtinio cukraus ir druskos kiekiu. Bala žino, kodėl prie sveikesnio ir taisyklingesnio maitinimosi būdo pratinami vaikai ir suaugusieji taip gardžiai suvalgo tas „nuodėmingas“ vaišes.
– Galėtumėt rengti čia edukacijas, neatsigintumėt norinčiųjų, – siūlo į sostinę išlydimi laimingi svečiai, išsiveždami ir įvairių kaimiškų lauktuvių.
Galbūt galėtume surengti kokią buvusio žemaitiško vienkiemio tradicinio gyvenimo pažinimo stovyklą, tik ne anglicizmo kostiumu „edukacija“ aprengtą. Bet kol surinktume visus reikalingus leidimus tokiai veiklai vykdyti, išgaruotų ir noras. Be to, užtenka darbo nuo ryto iki vakaro, nes kas turi gyvulių, žino, kad nei švenčių, nei išeiginių nebūna. Tokia pažinimo veikla labiau tiktų Lietuvoje populiarioms kaimo turizmo sodyboms, kurios dažnai nuo tikro kaimo ir būdingos jam veiklos yra gerokai nutolusios ir siūlo paprasčiausią „laisvą plotą“.

Atostogos ūkyje – tikros
Štai Vokietijoje labai populiaru, ypač tarp jaunų šeimų, atostogas leisti ūkiuose, kurios taip ir vadinasi Urlaub am Bauernhof – „atostogos ūkyje“. Pabėgęs iš modernių biurų dirbi sau purvinus ūkiškus darbus ir taip vėl kojomis atsistoji ant žemės, arba su visa šeima savaitei kitai įsilieji į ūkio gyvenimą.
Tokiuose atostogautojus priimančiuose ūkiuose būna įrengtas tinkamas plotas šeimos ar vienišiaus nakvynei, virtuvikė valgiui išsivirti. Jei šeimininkė miela, pasiūlo ir savo kepto pyrago ar kitų skanėstų. Visa kita – pažinimas ar darbas, ir, žinoma, sezoniški valgiai ar laisvalaikio leidimo būdai. Jei atostogos kiaulių fermoje – pas kiaules, jei karvių ūkis – į tvartą pasižiūrėti, iš kur atsiranda pienas ar kaip gimsta veršiukas, jei paukštynas – kaip gyvena vištos ar kiti paukščiai.
Aktyvus poilsis ūkiuose – labai populiari laisvalaikio leidimo forma, vietos užsakomos ir rezervuojamos iš anksto, nes prasidėjus moksleivių atostogoms laisvų vietų įvairiuose ūkiuose būna retai. Mūsuose toks ūkio gyvenimo pažinimas dar nėra populiarus gal ir dėl to, kad šalyje sparčiai mažėja gyvulininkystės ūkių, privačių paukštininkų taip pat nėra daug, o grūdų augintojai juk neves svečių rodyti, kaip stiebiasi kvietys. Tad tokios turizmo šakos nelabai yra kam vystyti. Priedo įvairūs papildomi administraciniai reikalavimai taip pat neskatina imtis tokios veiklos. O vertėtų, nes pamažu nyksta supratimas, kas iš viso yra kaimo gyvenimo būdas, ką reiškia pačiam užsiauginti maisto. Būtent į tai vertėtų atkreipti dėmesį ne vien dėl madingu judėjimu tapusio tvarumo ir ekologijos, bet ir iš praktinės pusės.

Sugrįžimas prie žemės – terapija
Kai sėdime šalia parako statinės, o degtukai neprognozuojamo ligonio rankose, verta mokytis ne tik gintis ginklu, bet ir apsirūpinti maistu. Lietuviai sugebėjo išlikti tremtyse ir varguose, nes mokėjo ūkininkauti ir prasimanyti maisto. Ar dabar, bėdai prispyrus, visi mokėtų bent bulvių užsiauginti?
Be to, žiūrėdamas į gyvulį glostantį vaiką, matai, kiek šilumos ir meilės tuo metu plūsta iš jo širdelės. Po tokių patirčių kažin ar vaikas paspirs benamį katiną. Kas svarbiausia – aktyvi diena ūkyje labai atitraukia nuo visą dėmesį atimančių mobiliųjų, planšečių, galbūt tokiems vaikams ir jaunuoliams kils mažiau noro iš nuobodulio kur slapta užtraukti cigaretę ar murktelti niuksą mažesniam.
Sugrįžimas prie žemės, prie kartų kartoms įprastų ir žinotų dalykų galėtų būti nebloga terapija ir suaugusiesiems, ne tik vaikams. Kitas klausimas, o kur urbanizuotiems vaikams dar susipažinti ir pažinti, kas yra tie ūkiniai gyvūnai, įvairūs augalai, iš kurių ir atsiranda maistas ant jų stalo. Bet ar skubančio modernaus pasaulio žmonės apie tai susimąstys.

Daiva Srėbaliūtė yra žurnalistė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ tekstų autorė, gyvenusi ir dirbusi Vilniuje, Vokietijoje ir kt. Dabar Daiva gyvena Klaipėdos rajone ir iš širdies talkina savo tėčiui, ūkininkaujančiam Plungės rajone, mūsų rajono paribyje. Tad jos tekstai apie kaimą, žemės ūkį yra pačios išgyventi, patyrimai – ne iš teorinių žinių. Daiva „Bangai“ pažadėjo keletą straipsnių šiomis temomis. Taigi, šiandien spausdiname pirmąjį.

Daiva SRĖBALIŪTĖ