Ar Žemaitijai tikrai reikia Maršalo plano, arba Apie nepelnytą antausį
Neseniai per Lietuvos radiją politologo Maksimo Miltos skaitytas komentaras „Maršalo planas Žemaitijai“ gerokai nustebino, iki įžeidimo. Girdėjusieji šį komentarą greičiausiai pasijuto panašiai. M. Milta komentavo, kad „Konstituciją šiurkščiai pažeidusio Remigijaus Žemaitaičio prisaikdinimas vėl tapti Seimo nariu yra smūgis Lietuvos demokratijai.“ Kuo čia dėta Žemaitija?
Neatsakingi pamąstymai vienybės neprideda
Savo įžvalgose M. Milta pridėjo, kad „savo ruožtu Žemaitija plačiosios auditorijos akyse yra vertinama kitaip negu Vilnija. Tarsi būdama tauriausia iš visų Lietuvos regionų, Žemaitija suvokiama kaip itin patriotiškai nusiteikusių lietuvių kraštas. Tiesa, žiūrint retrospektyviai: nuo Pakso iki Žemaitaičio, nuo Rusijai palankaus pasipriešinimo skalūnų dujų žvalgybai ir žemės pardavimo referendumo iki šeimų maršo dalyvių riaušių prie Seimo, šiuolaikinės Žemaitijos atstovai atrodo labiau nusiteikę sabotuoti Lietuvos klestėjimą negu jį plėtoti. Žiūrint statistiškai: nuo darbo vietų iki išsilavinimo lygio, nuo neigiamos migracijos iki investicijų nepritraukimo, Žemaitija, deja, taip pat nekelia entuziazmo“, – konstatavo M. Milta.
Politologas įsismaginęs tęsė, kad „nebeįmanoma tyliai stebėti, kaip prastėja Žemaitijos padėtis, kalbant apie jos poveikį demokratijai visoje Lietuvoje. Dar daugiau kyla klausimų, o kas yra daroma visoje likusioje Lietuvoje, siekiant išspręsti Žemaitijos krizę.“
Va, pasirodo, net nežinome, kad gyvename krizėje, kurios patys nė nenumanome esant, kaip kokio slapto vėžio, bet jį jau diagnozavo įžvalgus politologas ir dabar garsiai perspėja, kad reikia skubiai veikti.
Be abejo, į tokias kalbas paprasčiausiai galima nekreipti dėmesio ir toliau eiti kaip tas karavanas, o ši nuomonė jau greičiausiai paskendo įvairių naujienų sraute. O gal kur ir užsiliko, gal dar kas išgirdo, suabejojo, pagalvojo: „aha, bjaurybės, žemaičiai, matai, nepagalvojom, kas kaltas dėl visų šalies bėdų.“
Būtent dėl to, kad gyvename itin sudėtingomis sąlygomis, kai taika ir laisvė atsidūrė pavojuje, kai stabilumas ne vienoje Europos šalyje balansuoja kaip ekvilibristas ant lyno, šių dienų pasaulio neramumų fone tokie komentarai vienybės neprideda. Neatsakingi pamąstymai gal ir atrodo išskirtiniai bent jau pačiam jų autoriui, tačiau turint galvoje dabartinę neramią situaciją jie lyg pleišto kalimas tarp „teisingos“ Lietuvos ir „blogos“ Žemaitijos. Kam visų pirma tai naudinga?.. Ir ką tokio sukrečiančio padarė Žemaitija – balsavo „ne taip“. Ne taip, kaip kažkam norėtųsi ar reikėtų. Pasirodo, dėl daugelio Lietuvos nesėkmių, tarp jų ir rinkimų rezultatų, kalti žemaičiai (gerai, kad dar neapkaltino ir dėl socialdemokratų vadės V. Blinkevičiūtės sprendimo Vilnių iškeisti į Briuselį). Nieko kito, kaip paties politologo žodžiais apie tikrą ar įsivaizduojamą Žemaitijos išdavystę ir nebepasakysi: „Tai yra smūgis valstybės raidos integralumui ne vien užsienio politikos ar įvaizdžio atžvilgiu, bet pirmiausia pačios Lietuvos klestėjimo atžvilgiu“, – teigė visai Lietuvai M. Milta. Bet juk tą smūgį suduoti padėjo ne tik žemaičiai, balsavę ne vien tik už „Nemuno aušrą“, bet ir kitų politinių partijų kandidatus, prisidėjo ir vilniečiai su kauniečiais bei kitų garbingų šalies vietų gyventojai.
Jei nusikalto, yra įstatymai
2024–2028 metų kadencijos Seimo narių priesaikas priėmė Konstitucinio Teismo pirmininkas Gintaras Goda, suprantama, Vilniuje, ne kur nors Endriejave.
Beveik visos gairės, kaip privalome tvarkytis ir gyventi „už Vilniaus“, taip pat ateina iš sostinės. Būdamas toli, tas Vilnius dažnai nenori ir negali girdėti, kas yra už jo ribų, nes per daug užsiėmęs savo svarba ir išskirtinumu. Daugiatautis, daugiaveidis, daugialypis, dūstantis pats nuo savęs kaip ir kitos pasaulio šalių sostinės. Tačiau Vilniui Maršalo plano M. Milta nesiūlo. Nors ten gal labiau reikėtų nei savo kultūrą ir kalbą saugančiai ir puoselėjančiai Žemaitijai. Tik turbūt jaunasis politologas nedrįstų. Arba gal labiau tokia pagalba praverstų kaimyninei Baltarusijai, kur kitą mėnesį vėl vyks šalies prezidento rinkimų spektaklis. Pats paprasčiausias apibrėžimas sako, kad graikų kalbos žodis „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“. Arba valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė.
Taigi, jeigu žmonės išrinko, tokia buvo jų valia, tą valią būtų mandagu gerbti. O jei kas nusikalto, tai tegul atsako įstatymų nustatyta tvarka – kuo čia dėta Žemaitija? Bet M. Milta tuojau apibendrina: „Aš nematau Lietuvos klestėjimo be Žemaitijos krizės sprendimo, be Maršalo plano Žemaitijai įgyvendinimo.“
Šiaip Maršalo planas – Europos ekonominio atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo planas, pateiktas JAV valstybės sekretoriaus atsargos generolo Dž. Maršalo 1947 m. Harvardo universitete. Šio plano tikslas buvo ekonomiškai sustiprinti Vakarų Europos valstybes ir atitraukti jas nuo komunistinių idėjų plitimo. Pagal šį planą 18-ai Vakarų Europos valstybių JAV 1948–1951 m. pervedė apie 13,3 milijardo (dabartine pinigų verte – maždaug 1,738 milijardo dolerių) paramos. Ši finansinė pagalba 1948 m. tapo pagrindu įkurti Europos ekonominio bendradarbiavimo asociaciją, turėjusią centralizuoti ir planingai reguliuoti ekonomiką.
Tad kokį planą Žemaitijai ar naujai vyriausybei – paramą pinigais ar įtaka ir kokia – dabar norėtų siūlyti politologas M. Milta?
Norom nenorom kyla „antimintys“
Šiaip bent jau Klaipėdos rajonas buvo pripažintas geriausiu gyventi Lietuvoje, tą patvirtina ir statybų gausa, mūsų krašto žmonės labai darbštūs, veikia įvairios verslo įmonės, smulkesni ir stambūs augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai, statomi namai, puoselėjama gimtoji tarmė, žmonės gyvena, mokosi, dirba ir išmaldos neprašo. Ir staiga – pliaukšt antausis už Vilniaus sukeltas nesėkmes? Nepelnytą antausį skelia žmogus, kuris pats prisistato esantis ne šių kraštų, bet Vilnijos atstovas. Teisingumo dėlei paties komentaro autoriaus žodžiais reikėtų pridurti, kad jis esąs kilęs iš Vilniaus, iš šeimos, kurios ne viena karta jau gyvena Vilniuje, tačiau šaknys nenutrūkusios ir su kita tėvyne – Baltarusija. Anot paties Maksimo, viename iš duotų interviu jis pasakoja, kad, vos jam gimus, tėvai iš karto persikėlė gyventi į Minską. Šioje sostinėje jis baigė 75-ąją Architektūros ir menų gimnaziją. Viename iš interviu M. Milta yra prisipažinęs, kad „būti lietuvių išeivijos dalimi gyvenant Minske visai patogu, nes iki Vilniaus tik 180 kilometrų. Dėl šios priežasties visos mano mokyklos atostogos prabėgo Lietuvoje, vasarnamyje Balsiuose arba Nidoje. Mano istorija yra viena iš daugelio išeivijoje gyvenusių lietuvių šeimų istorijų, kurių vaikai sugrįžo gyventi į Lietuvą.“
M. Milta ne tik sugrįžo gyventi, bet ir mokėsi Vilniuje Europos humanitariniame universitete. Šis privatus universitetas įsteigtas 1992 metais Minske, vėliau Baltarusijos valdžios uždarytas. Lietuva 2004 metais pasiūlė pagalbą, kurią universitetas priėmė ir mūsų šalies Vyriausybės kvietimu persikėlė į Vilnių bei tapo pirmuoju tremtyje veikiančiu universitetu.
Skirtingais metais šiame universitete mokosi nuo 600 iki 800 ir daugiau studentų, kurių absoliuti dauguma Baltarusijos piliečiai, taip pat Azerbaidžano, Estijos, Italijos, Kazachstano, Kirgizijos, Libano, Lietuvos, Nigerijos, Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Universiteto veikla finansuojama Europos Sąjungos, Švedijos, Lietuvos, Vokietijos, JAV vyriausybių lėšomis. Poros dešimtmečių istoriją skaičiuojančio universiteto veikloje būta visokių vingių – nuo veiklos legalumo klausimo iki ne itin draugiškai nusiteikusių dėstytojų mėginimų čia skleisti savo idėjas ir pan. Bet iki šiol universitetas sėkmingai gyvuoja laisvaisiais menais ir humanitariniais mokslais ženkliai prisidėdamas prie pilietinės visuomenės Baltarusijoje ir visame regione stiprinimo.
Tik va, vieno iš jo absolventų, dabartinio dėstytojo, kovų meno propaguotojo, politologo mintys sukelia tam tikrų „antiminčių“. Norom nenorom išlenda istorikų perspėjimai apie nedraugiškos Baltarusijos mėginimus savintis mūsų simbolius, gvieštis istorijos, tapatintis su „litvinais“ ir pan. Ne vienas istorikas ragina atidžiau žvelgti į veiksmus, kuriais tarsi formuojama nuomonė, jog Lietuva („Litva“) – tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su šių laikų Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ kūriniu. O gal todėl ir reikia užtvoti Žemaitijai, kad visa likusi Lietuva imtų jos nekęsti. Žinoma, tai tik pilki advento sapnai. Gaila, kad juos sukelia per nacionalinį šalies transliuotoją skaitomos tokios pasakos suaugusiesiems. Anot skuodiškio žemaičių poeto Stasio Jonausko populiaraus eilėraščio, virtusio V. Kernagio daina, eilutės „Nieko iš to, bet tiesą žinot geriau“.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
