Dar kartą apie pupas
Iš Briuselio atėjo nauja gera žinia ūkininkams. Matyt, išsigando ūkininkų protesto akcijų. Tad vietoj privalomų 5 proc. „žalio pūdymo“, kai privalai dirbti žemę, sėti ir turi būti dvi kultūros, o viena iš jų – ankštinė, bet derliaus nevalia nuimti (turbūt kvailiau neįmanoma sugalvoti), dabar tuos 5 proc. privaloma apsėti ankštinėmis kultūromis (pupos, žirniai Lietuvoje populiariausios).
Pagiriamieji žodžiai pupoms. Augdamos pupos dirvoje ant šaknų kaupia N (azotą), kurį fabrikai sukuria gamindami mineralines azoto trąšas, už kurias reikia mokėti pinigą, o čia veltui gauni. Pavasarį pupas galima (reikia!) sėti kuo anksčiau, nes nebijo šalnų. Tai ilgos vegetacijos kultūra – derlių paprastai imame rugsėjo I–II dekadą.
Palankiai išdėstome sėją (pati pirmoji sėja – pupų); derliaus nuėmimas – nereikia piko metu (kai subręsta kartu žieminiai kviečiai, miežiai ar žirniai) nervintis, kadangi pasibaigus didžiajai javapjūtei ateina laikas nuimti pupų derlių. Kita ankštinė kultūra – žirniai reikalauja laiku nuimti derlių, nes pavėlavus sugula, palijus – sudygsta, išsproginėja ankštaras – būna nuostolių.
Po pupų būtinai reikia pasėti žiemines kultūras (geriausia – žieminius kviečius). Taip jie sunaudoja pupų pagamintą azotą. Atsižvelgiant į tai, tręšiant žieminius kviečius reikia sumažinti trąšų normą (N). Sutaupome pinigų. Auginant pupas trąšų reikia mažiau (žinant, kad jos pasigamina N, tręšti N minimaliai, tik NPK trąšomis. N tręšti papildomai negalima, nors daug kas propaguoja, bet nereikia – juk ne žalią masę auginame. Žieminiai kviečiai, auginami po pupų, atsilygina mažiausiai 1 t grūdų priedu, beje, teigiamai veikia ir kokybę – klase aukščiau.
Kovoti su pupų ligomis lyg ir neprisieina. Beje, su kenkėjais būtina: amarai labai mėgsta užpulti, o pupeliniai grūdininkai naikina žydėjimo metu dviem purškimais – tai būtina atlikti naktimis dėl bičių. Insekticidų reikia labai mažais kiekiais – jie nebrangūs. O dar NMA už ankštinių (pupų) pasėlių deklaruotą vieną hektarą pernai mokėjo 50 Eur. Susumavus auginimo sąnaudos nėra didelės, palyginti su grūdinėmis, o ir pupų supirkimo kainos yra didesnės.
Žmonių gyvenimo istorijoje yra buvę keistų dalykų. Prisiminkime bulvių atėjimą iš Amerikos į Europą. Bulvė – antroji duona. Senovėje būdavę ir bado metų, kai jos neužderėdavo. Kai Amerikoje atrado bulvių, parvežė ir platino sėklą, valstiečiai nenoriai imdavosi jų auginimo. Prancūzai bulves vadina „žemės obuoliu“. Kažkas nežemiška. Tada buvo imtasi gudrybės. Karaliaus nurodyta prie vienuolynų laukuose pasodinti bulvių, pastatyti „sargybą“, įsakyta saugoti, bet leisti pasivogti. Ir taip dažniausiai naktimis pasikasdavo, pradėjo sodinti patys ir paplito.
ES parlamentarai, įpareigoję auginti ankštines kultūras, nori visiems gero, tačiau žmogus toks sutvėrimas, kad ne iš karto perpranta to pasiūlymo naudą.
Pupa turi baltymų, o iš mityboje vartojamo maisto jie vertingiausi. Angliavandeniai ir riebalai peikiami. Tad auginkime pupas!
Juozas LAPINSKAS
Asociatyvi nuotr.
