Gerumo principas atseikės laimę
Visuomenėje stebima nauja tendencija – susirūpinimas savimi. Gerokai tolstame nuo prasmingos ir auginančios savybės – gerumo.
Rūpinimasis kitais žmonėmis mums dažnai suteikia prasmę gyvenime. Tačiau mada rūpintis savimi pirmiausia virsta tiesiog į savanaudiškumą. Man tiesiog darosi smalsu, kiek gi iš tiesų visuomenėje žmonių, kuriems dar svarbus gerumas, jautrumas?
Geru žmogumi būti nekainuoja. Nekainuoja ir pastangos.
Kiek teko klausytis psichologų, pirmiausia metama korta būtent rūpinimosi savimi: jei nepasirūpinsime savimi, tai negalėsime pasirūpinti kitais. Ar tai šiandienos pasekmė, ar visgi betikslis savanaudiškumo, kuris kyla iš vartojimo kultūros, ugdymas?
Šiandienos žmonės gydomi nuo nerimo. Visuomenė nevieninga, laikomasi savarankiškumo idėjos, ilgainiui rūpestį verčiant į savimeilę. Popkultūra, kuri ganėtinai įtaigi šiandienos žmogui, tolsta nuo žmogaus esmės. Gerumas ugdo žmogiškumą. Ir neretai grįžta atgalios.
Žmonės šiuolaikiniame pasaulyje jaučia atskirtį, vienišumą. Kodėl taip yra? Kada nustojome galvoti apie artimo laimę? Kada mums neberūpi? Negalime tikėtis, kad nekeisdami savo mąstymo bei prioritetų išsivaduosime iš sunkumo pančių. Nors išmokstame žmogiškumo pamokas tik patirtimis, būtų paprasčiau pamąstyti, ką mes galime pakeisti savyje. Jei norime matyti pasaulyje daugiau gerumo, reikia jo suteikti ir kitiems. Tikimės sulaukti dėmesio iš kitų, bet niekada nepasvarstome, ar mes atidūs kitiems. Jei suprasime, kad gerumu galime daugiau, kad juo galime padėti ir sau, pasaulis taps šviesesnis. Padėti sunkią akimirką ne dėl pareigos, bet iš nuoširdumo yra kilnu. O kilnumas augina savivertę. Tad jaučiamės pilnaverčiai.
Laimės neįmanoma susikurti mąstant tik apie savo gerovę. Galime turėti viską gyvenime ir vis tiek jaustis blogai. Kodėl? Nes pamirštame, jog esame ne vieni. Gyvenkime gerumo principu ir pastebėsime, kaip abejingumui ir tuštumos jausmui nebelieka vietos, o vis labiau ir labiau imame jaustis šviesesni, supratingesni ir laimingesni.
