Sąvaržėlės kaina: valdžia žinojo, visuomenė – ne
Neseniai žurnalisto dėka paaiškėjo faktas apie valdžios žmonių tūkstančiais leidžiamus mūsų sumokėtų mokesčių pinigus neaišku kam ir kokiais tikslais. Tai tiesiog patogiai į „kanceliarines išlaidas“ įpakuotas neblogas priedas prie atlyginimo, už kokį neretas šalies pilietis pragyvena, o pensininkas net negauna tokios pensijos. Pasirodo, už šį priedą nereikėjo atsiskaityti, kiek sąvaržėlių nupirkta ar parašyta laiškų rinkėjams. Valdžia apie tai žinojo. Visuomenė – ne.
Girdimas tik vapėjimas
Tokios iki šiol galiojusios (ne)tvarkos nepaneigė nei Ministrė Pirmininkė, nei patys įtariamieji, neneigtų, ko gero, ir daugiau svarbių valstybės moterų ir vyrų. Visa, ką girdime šiomis dienomis, tik vapėjimas, girdi ne savo reikmėms, vis tos kanceliarinės išlaidos – reikia važiuoti automobiliais į darbą, reikia kompiuterių, spausdintuvų, popieriaus, rašiklių ir trintukų, atvirukų, gal saldainių. Viskas rinkėjams, jų labui, tiems atstovaujamiesiems deramai tarnauti ar bent tarnybai nesisekant saldainiu pamaloninti.
Suprantama, ne asmeniniam naudojimui tam tikrų papildomų lėšų tokiai veiklai reikia, tokia praktika galioja ir užsienio šalyse, nes iš reprezentacinių lėšų politikai samdosi savo biurų darbuotojus, organizuoja kitą veiklą. Nieko keisto, kad tokiomis lėšomis disponuoja ir Lietuvos politikai, bet nepateisinama, kai tos lėšos, pasirodo, nugula asmeninėse kišenėse.
Per tris laisvos šalies dešimtmečius gyvendama ne viename Lietuvos rajone mėginau suskaičiuoti, kiek asmeniškai, anot vieno politikos klasiko, eilinis „žmogus iš gatvės“ sulaukiau vietinės tarybos narių, ir, saugok Dieve, užimto Seimo nario ar kokio ministro dėmesio ženklų. Niekaip negalėjau prisiminti nei kaimynuose, nei giminėje (juk neabejotinai pasigirtų) gavus popierinių laiškų, kokių nors sveikinimo atvirukų garbingų ar ne tokių svarbių jubiliejų proga. Nebent didžiųjų metinių švenčių proga „Mieliems N rajono žmonėms“ sušmėžuodavo koks užsakomasis šventinis sveikinimas rajoniniuose laikraščiuose. Menu tik tokį pusiau juokingą nuotykį iš gimtinės, kai 90 sulaukusios gyventojos vaikai šiaip ne taip išprašė mamai „sveikinimo iš rajono“.
Seniai be sąžinės
Kur pradingsta tie pinigai, susimąstėme tik problemai iškilus į viešumą. Gal tos lėšos ištirpsta rašant užsienio verslą, investuotojus ar turistus viliojančius laiškus, asmeniškai juos vaišinant ekologiškų čiobrelių arbata su klasikiniu šakočiu, kad tik jie rinktųsi Lietuvą, kad tik tam išleistas vienas euras atneštų du naudos. Bet ataskaitų apie tai nesužinosime. Nes jų nėra. Mat nėra nustatytos tvarkos, kaip elgtis su neišsenkamu valstybės biudžeto aruodu, tad kam rinkti ir kaupti pirkinių čekius ir sąžiningai atsiskaityti, jei niekas to neprašo. Vienas ministras nuskriaustojo tonu be jokio sąžinės dilgtelėjimo garsiai pripažino, kad tai seniai žinoma, taip anksčiau darė ir kiti, tarsi stebėdamasis, ko čia dabar tie žurnalistai pristojo prie jo ir kolegų.
„Neteisybės jausmas išlieka“, – per radiją visai Lietuvai guodėsi jis. Deja, toks jausmas kyla ne tik jam, bet pirmiausiai mums, visuomenei, tų mokesčių mokėtojai ir biudžeto pildytojai. Nes su mumis niekas nesiskaito ir neatsiskaito. Ir ne tik. Kaip jaustis, kokios teisybės tikėtis vaikams ir jaunimui, kokiu pavyzdžiu sekti, kai švietimo, mokslo ir sporto ministrė negali paaiškinti savo finansinių viražų. Sekti vedle ir kartoti jos veiklą?
Vežimaitį – kiton pusėn
Kaip tikėti, kad teisingumas ir tiesa nugalės, kai iš pradžių dėl susidariusios situacijos botagu užsimojusi Premjerė, tik sužinojusi, ant ko užkrito pirmoji dėmė, iš karto nusileido ir apsuko vežimaitį kiton pusėn. Girdi, anei čia tos bėdos tiek daug, anei čia tų lėšų taip žymiai išeikvojo. Gindama bendražygę Ministrė Pirmininkė dar pridėjo, kad pati jokių kanceliarinių lėšų niekada nenaudojo ir nenaudoja. Vadinasi, norint galima išsiversti ir be papildomų pinigų? Pavyzdys – geras, bet kodėl tai negalėtų tapti siekiamybe ir kitiems, ypač dabar, kai kalbame apie finansinių sunkumų ir taupymo metą, vis didėjančią valstybės skolą? Tik įsivaizduokime, kaip Lietuva išgarsėtų ir praturtėtų, jei visi, kas sočiai semiasi iš valstybės kišenės, vieną dieną nustotų tai daryti. Arba jei vieną dieną atvirai ir ryžtingai būtų nustatyta, kad Seimo nario, ministro, savivaldybės tarybos nario ir kitų svarbių valstybės pareigūnų algos yra solidžios ir be jokių kanceliarinių finansinių gudravimų. Galbūt tada, norėdami uždirbti tokią algą, į šiuos postus pradėtų pretenduoti daugiau išsilavinusių specialistų, ne vien vadybininkų, gerų bičiulių ar šeimos narių. Tiesa paprasta – jei mūsų renkama atstovaujamoji valdžia teuždirbs vien tik duonai, tai kas bus tas, kas jiems užteps sviesto ir ar mes tuo būsime patenkinti?
Natūraliai kylantis klausimas, kodėl tada iki šiol nieko nedaroma tvarkai įvesti, išnyksta kaip aidas tyruose. Ar ne keista, kad iki šiol šalies valdžios viršūnės niekaip negali sutvarkyti, atrodo, tokio paprasto dalyko – išlaidų apskaitos? Situacija pažįstama iš tarybinės praeities, šiandien gyvuoja, turbūt ir dar kokioje kitoje buvusioje sovietų įtakos šalyje, kur ką nors „susikombinuoti“, „prasisukti“ buvo garbės reikalas. Kur sąžinė ir atsakomybės jausmas realiai buvo (ir tebėra?) atgyvena, nors garsiai ir pompastiškai deklaruojamas skaidrumas ir atsakomybė.
Nesusipratėliams pagrasino griūtimi
Visuomenė tyli, mūsų nebestebina jokie netoleruotini nemoralūs dalykai, nes esame verste užversti visokiausiomis problemomis, net nebeprisimename, ar vis dar tebegyvename nepaprastosios padėties sąlygomis. Pandemiją keitė karas, žygiavo migrantų voros, kilo jiems tvertos tvoros, kaip dūstančios žuvys esame įsipainioję elektros tinklų spąstuose. Esame apduję nuo kosminiu greičiu augančių kainų, dingstančių būtinų paslaugų, vaikai blaškomi nesibaigiančiomis švietimo sistemos reformomis, žemdirbiai pasiklydę visuose GAAB (geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės ir kituose reikalavimuose), kuriuos paskleidusi Žemės ūkio ministerija vargiai savo reikalavimus supranta pati. Naują mokesčių audeklą „gyvulių ūkiui“ apmetusi finansų ministrė, pasirodo, pati buvo „lygesnė“ už ketinamus pažaboti savarankiškai dirbančiuosius ir visus kitus „gyvulius“ ir negalėjo paaiškinti, kurioje kišenėje sutilpo porą dešimčių tūkstančių. Prezidento patarėjas skubiai dėjo pareiškimą ant stalo net nesiaiškinęs – visuotinė finansinės atsakomybės panika.
Keistai į „sąvaržėlių skandalą“ sureagavo Konservatorių partijos pirmininkas, vaikiškai pagrasinęs trauktis iš šios smėlio dėžės, nes šiuo metu žaidimas nesiseka taip, kaip norisi. Kad būtų dar baisiau, mums, nesusipratėliams, vietoje pažado problemą spręsti, pagrasino Vyriausybės griūtimi arba net naujais rinkimais. Išlindus į paviršių kito – moralinio – pobūdžio pedofilijos skandalui, tokios audringos reakcijos nesulaukėme, kaip paslydus ant paprasčiausios sąvaržėlės. O juk viskas būtų paprasta ir aišku, jei tikrai ar tariamai įsigytas kanceliarines sąvaržėles būtų panaudoję pagal tikslą – susegti išlaidų kvitams. Jei taip sunku susitvarkyti kanceliarijoje, taip kaip su tvarka šalyje?
Daiva SRĖBALIŪTĖ
