Tarsi varžytuvės: lietuviais esame mes gimę…
Palangos vasaros koncertų salė. Vyksta poezijos ir muzikos vakaras ,,Ašara Dievo aky“, skirtas Justinui Marcinkevičiui. Šalia sėdinti kolegė lituanistė Dalia Daugėlienė ranka mostelėjusi į pilnut pilnutėlę salę sako: ,,Štai pavyzdys, kaip tauta myli savo poetą. Ir ko nori, ko siekia jo niekintojai?“
Buvau girdėjęs apie sukeltą isteriją dėl paminklo poetui statymo, bet, prisipažinsiu, nelabai domino nei tas šurmulys, nei niekintojai: ,,Negi pirmą kartą taip pas mus?“ Akivaizdu, kad vakaro dalyviams dar vienas prisilietimas prie poeto asmenybės ir kūrybos paliko didelį įspūdį.
Jei prieš renginį prie fojė parduodamos Justino Marcinkevičiaus poezijos rinktinės ,,Amžiaus pabaiga“ buvo nusidriekusi nemaža eilutė, tai renginiui pasibaigus atrodė, tarsi rinktinės panoro kone visi, nusidriekė dvi didžiulės eilės. Nusipirkau ir aš. Nors turiu ir pirmąsias rinktines, ir daugelį poeto rinkinių. Nusipirkau dėl rinktinėje spausdinamos esė ,,Taburetė virš galvos“, manydamas bent dalinai rasti atsakymą, kas vyksta.
Poeto perspėjimas
Manau, kad radau. Tai esė esantis poeto perspėjimas: ,,Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“ Matydamas, kaip prasideda varžytuvės dėl garbės, kas bus įrašyti aukso raidėmis atgimstančios Lietuvos istorijon, varžytuvės dėl aukštų postų, po prasidėjusių užsakomųjų intrigų, išpuolių prieš jį ir kitus, kai kam stovėjusius skersai kelio, tautos mylimas poetas pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Sakydamas ,,nepradėti tos bylos“, jis perspėjo, jog taip gali būti atverta Pandoros skrynia, ir daugelis tuo metu (ir šiandien), besijautusių (besijaučiančių) labai patogiai gali būti nukarūnuoti. Galų gale tai gali sukelti dar didesnį visuomenės susipriešinimą, kurio ir taip buvo pakankamai visais laikais ir kuris kažkieno buvo ir yra vis skatinamas. Esė poetas nemini potencialių nukarūnuotųjų pavardžių, tik jų inicialus. Mažiau besidomintiems politika ir literatūra gal ne visi tie inicialai yra iššifruotini, tačiau bent vienas tikrai.
Kada meninė tiesa svarbiau už istorinę
Perskaičiau ne tik esė, vėliau ėmiausi internete rastų straipsnių apie kilusį šurmulį. Vytauto Toleikio, davusio visam šitam pradžią, mintys iš pirmo įspūdžio pasirodė gana nuosaikios ir pagarbios poeto atžvilgiu. Straipsnio autorius daro išvadą: ,,Bet visgi svarbiausia etiketė – tarybinis. Ji lakoniškiausiai paaiškina Justino Marcinkevičiaus kontroversišką biografiją ir jo tekstus. Ši etiketė nesumenkina nei jo asmens, nei jo kūrybinio palikimo. Būtent Justinas Marcinkevičius iš savo laikmečio išspaudė maksimumą.” Atrodo, viskas aišku. Tai ko tuomet siekiama? Gal ir geriau už poetinės dramos ,,Mažvydas“ autorių V. Toleikis žino, jog ,,evangelikų liuteronų kunigui labiau rūpėjo jo tautiečių, likusių LDK, sielų išganymas, o ne lituanistika“, tačiau būtent ,,lituanistika“, t. y. gale dramos Mažvydo lūpomis skiemenuojamas žodis LIETUVA kėlė žmones į Sąjūdį, skatino pamiršti daugelio sielose glūdėjusį baimės jausmą. Negi V. Toleikis pamiršo, kaip kartu su Mažvydu ir Marcinkevičiumi (straipsnio autorius teigia, kad šį žodį skiemenuoja ne Mažvydas, o Marcinkevičius) pradžioje nedrąsiai, pašnairuodami į šalia esančius (ar kas nefiksuoja, nestebi jų), o po to vis drąsiau salėje esantys skiemenuoja LIE-TU-VA! Skiemenuoja vis garsiau, o po to, jau išėję iš salės, apimti katarsio vienokiu ar kitokiu būdu stos už Lietuvos laisvę. Taigi šiuo atveju mums meninė poetinės dramos tiesa buvo šimtą kartų svarbesnė už istorinę, juo labiau pabrėžiant, jog ši drama – poetinė. Nesinori ilgiau sustoti prie kitų V. Toleikio papostringavimų, tik įdomu, ar buvęs Sorošo fondo knygų leidybos Lietuvoje vadovas, pastaruoju metu etikos mokytojas, tik taip rado būdą priminti apie save? Priminė atverdamas Pandoros skrynią. Ir tuo, norėdamas ar ne, kažkam labai pasitarnavo… Tiesa, prie V. Toleikio pavardės paprastai pridedama ,,Visuomenės veikėjas“. Tačiau šiuo atveju tas prierašas visai nedera. Kadangi V. Toleikis straipsnyje meta daug kaltinimų poetui dėl neva jo neigiamo santykio su krikščionybe, pateiksiu būtent dvasininkų luomo atstovo kunigo Ričardo Doveikos nusakomą visuomenininko misiją: ,,Mano manymu, visuomenininkas yra tas, kuris, atsinešdamas savo vertybių suformuotą lobyną, prisiima atsakomybę ir turi tikslą gerinti žmonių santykius.“ Tai štai, pridergusio į pelenus ar šlepetes katino tikrai niekas nepavadina pogrindininku ar kovotoju už katinų teises. Taip ir čia.
Ko mus moko ,,šakniniai“
Netruko atsiliepti istorinių bestselerių autorė Kristina Sabaliauskaitė. Ne pirmą dešimtmetį gyvenanti ne Lietuvoje, rašytoja ir menotyrininkė vis nepamiršta mus pamokinti, kaip turime gyventi čia, Lietuvoje. Dar visai neseniai aistringai aiškino, kas turi teisę būti Vilniaus meru. Jos nuomone, tai turi būti ,,tikras“ vilnietis, čia gimęs ir augęs, o ne kažkokie atvykėliai iš kitur. Na, tokie kaip ji, iš senos vilniškių giminės, kaip pristatoma autobiografijose. Tuomet aš prisiminiau mano laiptinėje gyvenusį rusakalbį, kuris prisistatinėjo esąs ,,korianoj piterskyj“ – šakninis piterietis. Tiesa, tas ,,šakninis“ prasidėjus įvykiams Ukrainoje kažkur išgaravo, turbūt išvyko prie savo šaknų. Kitaip nei K. Sabaliauskaitė, kuri, nors gyvena Londone, niekur nedingo, tvirtai laiko pulsą ant Lietuvos įvykių ir, jei mes elgiamės, jos požiūriu, netinkamai, operatyviai reaguoja. Įsijungdama į diskusiją, rašytoja iškart pabrėžia savo asmens reikšmingumą ir rūpinimąsi Lietuvos, tai yra mūsų, reikalais: ,,…esu nesyk viešai kalbėjusi..” Nors autorė teigia, kad mėgstanti korektiškas diskusijas, švelniai tariant ištisai karingas bei pagiežingas tonas neprimena jokio korektiškumo. Jos nuomone, ,,…šiandien J. Marcinkevičiaus kūrybos perskaitymas su literatūra ir jos turiniu beveik nebeturi nieko bendra.“ K. Sabaliauskaitė Just. Marcinkevičiaus draminę trilogiją, paties autoriaus vadintą tautos epu, pavadina melo ir propagandos literatūra. Ji primygtinai teigia, kad bene didžiausias Just. Marcinkevičiaus nusikaltimas, jog jis sovietinis, t .y, tarybinio laikotarpio poetas, jeigu nebuvo represuotas, vadinasi, tarnavo sovietinei sistemai. Apie poetui prikaišiojamą sovietizmą ir istorijos klastojimą Rasos Čepaitienės publikacijoje ,,Juokiasi puodas, kad katilas juodas“ duotas trumpas ir taiklus atkirtis, kad nieko daugiau pridėti ir nelieka, ir kurį norisi pacituoti ilgesnėmis citatomis. R. Čepaitienė remiasi L. Šopausko ir L. Jovaišos autoritetais ,,…kurie, nors ir aptaria skirtingus dalykus, kažkodėl vietomis stebėtinai sutaria dėl vieno − jos (K.Sabaliauskaitės) knygose ir viešuose pasisakymuose mirgėte mirgančių paviršutiniškų, istoriškai abejotinų ar atvirai klaidingų, nekompetentingų ir anachronistinių teiginių, kurių kilmė dažnai jųdviejų rekonstruojama kaip… sovietinė.“ Duotas atsakas ir į istorinių romanų autorės pasipūtėliškumą: ,,Mat K. Sabaliauskaitė nevengia viešai prisistatyti kaip rašanti ne šiaip sau prozą istorinėmis temomis, bet esą solidžiomis ir giliomis aprašomų epochų studijomis paremtą grožinę literatūrą, kai „norint parašyti 5 eilutes, reikia būti perskaičius mažiausiai 50 monografijų“ (apytikslė autorės citata). Galiausiai visiškai nuvainikuojamas K. Sabaliauskaitės arogancija: ,,Ir pabaigai dar vienas stebėtinas literatūrinis fenomenas, kurį, pasirodo, puoselėja mūsų oficialiosios viešosios erdvės žvaigždė. Tai jos pačios apie savo literatūrinę kūrybą parašytas akademinis (!) straipsnis, išdidžiai skelbiamas jos pačios asmeniniame tinklaraštyje, kuris buvo publikuotas anglų kalba JAV mokslo žurnale.”
Dėl ko vis tai vyksta
Perskaitęs dažną Nerijos Putinaitės publikaciją, pasijauti tarsi prisilietęs prie kažko purvino – tiek jose sukaupta pagiežos ir neapykantos. Nekyla noras jų aptarinėti, t. y. liestis prie purvino ir nešvaraus. Šiuo atveju dar kartą norisi pacituoti kunigą Ričardą Doveiką: ,,Žinoma, mes galime pasirinkti naikinimo, egoizmo ir susvetimėjimo kelią. Šiandien matoma, kad žmogaus žeminimas ar išnaudojimas tampa tam tikra pozicija ir savo statuso įteisinimu.“ Šioms mintims antrina ir operos solistas Liudas Mikalauskas: ,,Koks ilgas kelias egocentriškoms ir pavydo slegiamoms sabaliauskaitėms ir retai kam pažįstamiems toleikiams iki tautos pajutimo. Grįžkite bent trumpam iš pasaulio, neužsisėdėkite tik Vilniuje, nes su kiekviena diena tolstate nuo Lietuvos.
Kaip teigia politologijos mokslų daktaras Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas V. Sinica, toks likimas ir santykis su dabartine Lietuva ir jos politine sistema ištiko ne tik Just. Marcinkevičių, bet ir kai kuriuos kitus Sąjūdžio kūrėjus. Jo teigimu, visuomenei stengiamasi formuoti nuomonę, jog Sąjūdis buvęs vieno asmens (V. Landsbergio) aiškiai dominuotas ir vestas judėjimas. ,,Tokioje pasakoje, – toliau teigia V. Sinica, – negali būti nė minties, jog bent pirmuosius veiklos metus Sąjūdis kur tik galėjo dengėsi Marcinkevičiaus vardu ir jo lietuvių tautai kelta pagarba. To nė prileisti negalima. Tik šiame istorijos perrašinėjimo kontekste galima suvokti visą kovą dėl Marcinkevičiaus įamžinimo.“
Egidijus ŽIEDAS
Gedimino TREČIOKO nuotr.
