Artimesnei bendrystei
Rugsėjo pirmosios dienos jau ne tik mokslo metų atskaitos pradžia ar televizijų agresyvus kvykavimas, kad mus užvers aktualių pokalbių temomis, nustebins kvapą gniaužiančiais trileriais ir ašaringais serialais. Šiomis dienomis klostosi ir visai maloni tradicija vieni kitus sveikinti su naujuoju darbų sezonu po atostogų, vėl sukamos galvos dėl darbo efektyvinimo, kūrybiškų idėjų skatinimo.
„Bangos“ laikraštis pirmąjį rugsėjo šeštadienį jau kelerius metus skiria bendrystei su savo skaitytojais. Jaukioje Gargždų kultūros centro organizuojamoje ir gargždiškių pamėgtoje Obuolių šventėje su jais susitinkame akis į akį, pasivaišiname kartu žurnalistų keptais pyragais, redaktorės ypatingąja obuoliene. Pašmaikštaujame, apsikeičiame naujienomis ir pageidavimais. Ir, be abejonės, ištikimiesiems skaitytojams yra proga užsiprenumeruoti jau ateinančiųjų metų „Bangos“ laikraštį už nepakitusią kainą. Visada smagu ir nuotaikinga (tikiu, taip bus ir šiandien nuo 11 val.) mūsų laikraščio kampelyje, kuriuo su mumis irgi jau ne vienerius metus nuoširdžiai dalijasi Jono Lankučio viešoji biblioteka. Ir kaip gi kitaip? Juk mūsų tikslas su bibliotekininkais yra tapatus: kad rajono žmonės iš tiesų taptų žinių visuomene, kad nepamestų knygų ir spaudos skaitymo įpročio ir įgūdžių. Šiuolaikinis pasaulis be informacinių technologijų neišsivers, jos dar labiau veršis į mūsų kasdienybę ir kels dar didesnę priklausomybę. Tačiau tai nereiškia, jog lengva ranka galime numoti į spausdinto žodžio tradicijas.
Viešėdama kokioje nors užsienio šalyje visada atkreipiu dėmesį į žmonių bendravimo kultūrą. Ten senoviška mada: tebesikalbama vienas kitam rodant dėmesį. Jei susitinkama kavinėje, tai nei Italijoje, nei Ispanijoje, nei Prancūzijoje, nei Norvegijoje nemačiau tiek daug nudelbtų žvilgsnių į telefonus, kiek pas mus Lietuvoje.
Ir praėjusį sekmadienį, kai poilsiaudami Saint Lorenzo miestelyje užklydome į jo pagrindinę aikštę su keliomis pilnut pilnutėlėmis kavinėmis, matėme senajai Europai įprastą vaizdą: žmonės lėtai užkandžiavo, mėgavosi kava, kalbėjosi ir diskutavo skaitydami vietinį laikraštį.
Mūsų šalis technologine prasme yra smarkiai pralenkusi senąsias Europos šalis. Užtat labai akivaizdu, kad mes pasididžiuodami kitoms šalims parodom nosį. Mes stengiamės būti inovatyvūs, skubame būti pionieriais visur ir visada ir jau net ne prestižas prisipažinti, kad laikaisi dar kažkokių tradicijų, o laiko tokiems niekams kaip laikraštis tikrai esą nebeturime. Nesusimąstydami priimame į savo nuostatas patikimą, kad pasaulis priklauso tik internetui, o ne kažkokiam spausdintam žodžiui. Tačiau yra kita medalio pusė: ne vienų tyrimų išvadose teigiama, kad interneto greitis neturi nieko bendra su naujienų įsisavinimo greičiu ar įvykių suvokimo kokybe. Mes tikrai gyvename nuolat apsupti informacinio srauto, tačiau dažnai tie virtualūs žodžiai taip ir neįsiskverbia į pasąmonę, nes, atrodo, visada žinai, jog bet kada galėsi juos perskaityti, tačiau dažniausiai neperskaitai niekada. Arba perskaitai antraštes, kurios dažniausiai nieko bendra neturi su straipsnio turiniu.
Neseniai duris atvėrusioje Gargždų kavinukėje belaukiant kavos puodelio užsimezgė neformali diskusija su viena moterimi, puikai rašančia straipsnius, taip pat ir puikiai įvaldžiusia socialinių tinklų triukus. Persimetėme keliomis frazėmis apie feisbuko galią ir spausdinto žodžio įtaką. Nevengianti feisbuke ne tik aktyviai dalyvauti, o kartais net paprovokuoti, mano pašnekovė samprotavo, jog „laikų“ savo feisbuko paskyroje iš vienų sulaukianti dėl mandagumo, iš kitų – dėl pataikavimo, iš trečių – kad turi susiformavusį įprotį paspausti „mėgstu“ visiems iš eilės. Tad į feisbuko populiarumą žiūrinti atlaidžiai: „Labai rezervuotai vertinu feisbuko sėkmę, bet kai sulaukiu atsiliepimų po savo straipsnio laikraštyje, žinau, kad tas įvertinimas tikras, nes gi publikaciją turi būti perskaitęs, jei nori autoriui akis į akį išsakyti savo nuomonę. Tai yra atsakingiau nei telefono klavišiuką paspausti.“
Kažkur skaičiau vienos mūsų žurnalistės, dirbančios užsienyje, pastebėjimą, kad laikraščiai Berlyne guli beveik visose normaliose kavinėse, nes daugeliui žmonių jie neatsiejama kavos gėrimo ritualo dalis. Ant vienos jų netgi kabo reklaminis šūkis: mes neturime WiFi, mes skaitome laikraščius. Tai nėra priešpastatymas technologinėms naujovėms, tai yra tik viena iš priemonių, kuri skatina žmones artimesnei bendrystei. Ne per ekraną.
