„Asterix“ vadovė: „Turime tapti draugais visiems laikams“
Angelika Ibrahimova, organizacijos „Asterix“ vadovė, atvykusi į Lietuvą ir į Klaipėdos rajoną su savo šeima dar šių metų kovo pradžioje, su tuometinės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Rasos Petrauskienės pagalba suorganizavusi išvykimą iš tuo metu smarkiai apšaudomo Charkivo keliems autobusams vaikų, tarp kurių buvo nemažai neįgaliųjų, šiuo metu tebegyvena Gargžduose. Kasdien sekdama įvykius okupantų tebetalžomoje tėvynėje, palaikydama ryšius su likusiais Ukrainoje savo organizacijos savanoriais ir su tautiečiais Lietuvoje, ypač Gargžduose, ji dirba tai, ką geriausiai išmano – dalyvauja tarptautinėse programose, rašo projektus ir juos įgyvendina. Šių projektų dalyviai – Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos vaikai ir jaunuoliai.
Įgyvendinti 6 projektai
– Gerbiama Angelika, įdomu išgirsti apie Jūsų organizuotus ir įgyvendintus net 6 projektus. Papasakokite plačiau, ‒ iš kur sėmėtės idėjų, kam šie projektai skirti ir kaip jie buvo įgyvendinti?
– Man visada svarbiausia buvo vaikų ir jaunimo bendrystė, skirtingų kultūrų pažinimas, tolerancijos ugdymas ir mokymasis vieniems iš kitų. Aš ir visa mano šeima esame labai dėkingi Lietuvai, kad esame čia taip gražiai priimti, todėl atsidėkoti noriu konkrečiais darbais, kurie turėtų tąsą žmonių širdyse. Žinoma, nieko neįmanoma būtų padaryti man vienai – visur sulaukiu palaikymo ir geranoriškos pagalbos bei prisidėjimo.
Du projektai buvo vaikų vasaros stovyklos Darbėnuose dviem pamainomis, iš kurių kiekvienoje dalyvavo apie 20 ukrainiečių ir lietuvių vaikų. Iš Lietuvos pusės projekto partneriai buvo VšĮ „Žemaičių patrulis“ (direktorius Jevgenijus Malyševas).
Stovykloje vaikai gyveno kariškomis sąlygomis palapinėse, jiems buvo daug įdomių veiklų, užduočių, per kurias ukrainiečiams vaikams buvo gera proga patobulinti lietuvių kalbos žinias, o lietuviams – pažinti ukrainiečių kultūrą, papročius, pažinti vieniems kitų istoriją.
Kitame projekte, be lietuvių ir ukrainiečių, dalyvavo ir lenkai. Projektas, kurį pateikė lenkai, buvo teikiamas per ERASMUS programą. Organizacija „Asterix“ dalyvavo kaip ilgamečiai partneriai. Trijose pamainose dalyvavo po 20 ukrainiečių vaikų, tarp kurių – ir gyvenantys Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir Klaipėdos rajone, panašus skaičius ir lenkų, o į vieną pamainą prisijungė ir lietuviai, iš jų ir vaikai su regėjimo negalia. Gyvenome Zakopanėje, labai gražioje vietoje. Kasdien vyko užsiėmimai, per kuriuos vaikai turėjo progą giliau pažinti mūsų trijų draugiškų tautų istoriją per vaidinimus ir žaidimus. Kaip tik šių stovyklų metu pastebėjau, kad vyresniųjų klasių vaikams, ypač ukrainiečiams, trūksta supratimo, kur studijuoti. Jie tarsi sutrikę, nes nežino, kaip toliau klostysis gyvenimas – ar bus įmanoma grįžti į Ukrainą, galbūt bandyti laimę Lietuvoje, o gal vykti į užsienį. Todėl, kai pamačiau Klaipėdos rajono švietimo centro feisbuko puslapyje kvietimą teikti paraišką projektui „Motyvacinis laiškas“, kilo idėja per šį projektą nuvežti vaikus į skirtingus užsienio universitetus pagyventi po vieną dieną ir pamatyti studijų realybę, išdrąsėti renkantis studijas.
Projektą parengė Klaipėdos rajono švietimo centras. „Motyvacinio laiško“ idėją pasiūlė Gargždų „Kranto“ progimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Rasa Linkienė. Rajono gimnazijų klasių auklėtojai ir lietuvių kalbos mokytojai atrinko 30 geriausiai parašytų motyvacinių laiškų ir pateikė komisijai. Konkurso laimėtojai – iš viso 11 Klaipėdos rajono gimnazijų mokinių ir trys Klaipėdos rajone gyvenantys ukrainiečių mokiniai vyko į Švedijos ir Danijos aukštąsias mokyklas, su kuriais jau anksčiau mūsų organizacija „Asterix“ turėjo ryšius, gauti informacijos apie profesinį pasirinkimą ir sukaupti žinių apie galimybes studijuoti užsienyje.
Žmogiškas ryšys tarp žmonių
– Kokios tai aukštosios mokyklos ir kuo jos įdomios?
– Lankėmės trijose labai skirtingose mokymo institucijose: Švedijos Lundo universiteto inžinerijos fakultete, Nordfynso aukštojoje mokykloje komunikacijos ir psichologijos fakultete ir Danijos Snoghoj aukštojoje meno mokykloje.
Lundas specializuojasi verslo, ekonomikos ir tarptautinių santykių srityje. Mus labai šiltai priėmė ir suteikė daug žinių, kaip pasirinkti studijas. Lankėmės ir paskaitose. Vėliau Nordfynso universitete Danijoje, garsėjančiame integruotomis sociologijos, psichologijos ir ekologijos studijomis. Tai tarsi kaimas su šiltnamiais, oranžerijomis, daržais, įvairiausiomis dirbtuvėmis. Šiomis erdvėmis ir veiklomis naudojasi ne tik studentai, bet ir senjorai. Čia įsikūrusi ir atskira japonų-danų ekologinė mokykla, kurioje ugdomas ekologinis požiūris į aplinką ir savo vidų.
Galiausiai apsilankėme Frederisijoje − Pietų Danijos regione, prie Mažojo Belto sąsiaurio, aukštojoje menų mokykloje, panašioje į seną vienuolyną, kur studentai ir dėstytojai gyvena tarsi didžiulėje šeimyninėje bendruomenėje. Studentai gyvena mažuose kambarėliuose lyg vienuolyno celėse, bet yra erdvės, kur jie gali ištisas paras leisti kartu muzikuodami ir generuodami įvairias menines idėjas. Direktorius Kimas Rogė pats yra kompozitorius ir atlikėjas, dažnai groja rojaliu bendroje patalpoje, kur visi leidžia laiką, kartu pietauja ir diskutuoja. Čia pat kepamos šviežios bandelės, kurių galima pasiimti ir valgyti bet kuriuo metu, kaip ir atsigerti šiltos kakavos ar pieno. Toks ir turi būti žmogiškas ryšys tarp žmonių visur – tolerancija tarp kartų, skirtingų socialinių statusų. Tuomet žmonės gali laisvai kurti taikią visuomenę. Galbūt ne visi šiame projekte dalyvavę jaunuoliai jau pasirinko, kur studijuos, bet jie iš šios išvykos išsivežė daug patirčių ir minčių, kurios padės apmąstyti, kokio tipo universitete netolimoje ateityje norės studijuoti.
Pagarba už pagalbą
– Jūs bendraujate su daug tautiečių, likusių karo tebealinamoje tėvynėje, taip pat ir Klaipėdos rajone gyvenančiais ukrainiečiais, ‒ su kokiomis mintimis ir rūpesčiais gyvena jie?
– Visos mūsų mintys apie taiką mūsų tėvynėje, o visi mūsų rūpesčiai čia – garbingai išgyventi savo jėgomis, savo protu ir savo darbu. Lietuva mums davė labai daug, tačiau mes labai tikslingai motyvuojami užsidirbti – ir tai yra pats geriausias dalykas. Nereikia ilgalaikių pašalpų, kurios žmogų paverčia gyvuliu. Dauguma anksčiau atvykusiųjų, taip pat ir mano šeimos nariai, jau turi darbus, išėję iš laikinųjų būstų ir išsinuomoję kitus jau už savo uždirbamus pinigus. Vaikai noriai lanko būtent lietuviškas mokyklas. Mano anūkė – sūnaus dukra – Klaipėdoje lanko pramoginius šokius ir Lietuvoje užėmė antrąją vietą savo kategorijoje. Visi mano šeimos nariai ne tik dirba, bet ir savanoriauja, įvairiais būdais padėdami vėliau atvykusiems tautiečiams, taip pat palaikome ryšius su likusiais Ukrainoje ir teikiame reikalingą pagalbą, jei tik tai būna įmanoma. Pastaruoju metu teko padėti moterims su vaikais, kurios labai sunkiais keliais per Rusiją pasiekė Latvijos sieną ir įsidarbino pas latvių ūkininkus.
– Vis dėlto kokios dar pagalbos labiausiai reikia ukrainiečiams Lietuvoje? Ką dar galėtų padaryti lietuviai, be to, kad dažnas iš mūsų aukoja trumpaisiais paramos Ukrainai numeriais, aukoja per specialias sąskaitas?
– Labai sunku užsiregistruoti ir patekti pas gydytojus. Yra labai rimtai sergančių žmonių, kuriems sudėtinga gauti nemokamą medicininę pagalbą. Stengiamės rasti būdų, kaip jiems padėti, ‒ tačiau tai yra ne atskiros poliklinikos, miesto ar rajono, o sisteminė problema.
Žinoma, ir toliau prašau nepamiršti pagal išgales aukoti, ypač žmonėms, likusiems Ukrainoje – juk jau atėjo sunki ir ypač šalta – daug kur Ukrainoje be elektros, vandens ir šildymo žiema…
Dar kartą tariu ačiū visiems mane ir mano šeimą ir visus ukrainiečius parėmusiems geros valios Klaipėdos rajono žmonėms. Jūs iš tiesų mums atvėrėte naujus horizontus!
Kalbėjosi
Daiva BELIOKAITĖ
