Griuvėsių fone – sužaloto ukrainiečio pagalbos šauksmas
Nuo karo baisumų Ukrainoje pabėgusi ir su šeima Klaipėdoje prieglobstį radusi Vera Nadežda (vardas pakeistas) praėjusį rudenį „Bangai“ atskleidė savo išgyvenimus dėl okupantų niokojamos Tėvynės. Šiemet vėl susitikus dalijosi savo, kenčiančių ukrainiečių ir sunkiai sužaloto artimojo, kuriam skeveldra nuplėšė rankos pirštus ir šią reikia protezuoti, skausmu. Labai norėdama padėti ji viliasi, jog atsiras geradarių, kurie nupirks šią bėdą.
Baimė, kad sugrįš
Pernai rugpjūtį iš Iziumo rajono, kurį okupantai po nuožmių mūšių užgrobė pirmosiomis karo dienomis, atvykusi sveikatos bėdų turinti ukrainietė sakė negalinti padėti savo žmonėms, tik skleisti tiesą apie tai, ką daro agresorė Rusija nepriklausomybę siekiančioje išsaugoti Ukrainoje.
„Mums prasiverždavo gailestis rusų kareiviams – jie juk pasmerkti mirčiai. Ne išvaduoti, kaip rusai skelbė per televiziją, jie atvyko tankais, bet užgrobti mūsų teritoriją. Nelaukėme jų – laisvi savo žemėje kūrėme gyvenimą. Mes – ukrainiečiai ir visada jautėmės ukrainiečiais. Tai rodo mūsų istorija – mokyklose mokėmės ukrainietiškai, tik sovietinė Rusija, aukštindama rusus, spaudė mūsų mentalitetą ir kultūrą“, – „Bangos“ korespondentei dėstė Vera Nadežda, V. Zelenskio partijos „Sluga naroda“ narė.
Rugsėjo mėnesį Ukrainos kariuomenė atkovojo Iziumo rajono žemes. Žmonės labai laukė šios dienos ir buvo pakylėti, bet dabar gyvena baimėje, nes rusai nuolat apšaudo, bombarduoja – frontas driekiasi už 50–60 km (Iziumo miestas – už 70 km nuo Rusijos sienos). „Štai vakar skambinau tėvams – apšaudė Charkivą, ir žmonės liko be šviesos, interneto, – kalbėjo Vera Nadežda. – Gyventojus slegia baimė, kad rusai vėl gali sugrįžti.“
Kiek kainuos duona?
Kita problema – miestuose ir kaimuose suniokota infrastruktūra. „Iziumo miestą visai subombardavo, su žeme sulygino jo pašonėje buvusį kaimą ir kitus aplinkinius, bet niekas nieko neatstato, – atskleidė Vera Nadežda. – Sudėtinga padėtis – ekonomika smukusi, darbo nėra, kainos kyla, gyventojų atsargos išsekusios. Sunku mieste, bet ir kaime nelengva. Valstybė, Prezidentas stengiasi mus palaikyti, bet ne viskas greitai sprendžiasi.“
Kaimas, kuriame 60 ha nuosavos žemės ūkininkauja Veros Nadeždos tėvai, per 20 km nutolęs nuo Iziumo. Jie, kaip ir kiti ūkininkai, iki karo vertėsi augindami grūdus (tai juodžemio zona), gyvulius, paukščius. „Dabar laukai užminuoti, – susigraudino pašnekovė. – Vasarį prasidėjo karas, o kovo pabaigoje reikėjo sėti, bet užėjus okupantams žmonės bijojo net į lauką išeiti. Pavasarinės sėjos nebuvo – laukuose tik žieminiai kviečiai, pasėti rudenį, žaliavo, bet, atėjus javapjūtei, dėl okupantų, sprogmenų bijojo ten važiuoti. Išvadavus kaimą, tėvai bandė nukulti kviečius. Supylė kieme, uždengė ir laukė. Dabar pradėjo pirkti, bet kainos žemos – nė šimto eurų už kviečių toną neduoda. Daug prarado ūkininkai, bet ir šį rudenį javai liko nepasėti, nes bijojo arti laukus dėl ten paliktų sprogmenų. Derliaus nebus – kiek kainuos duona?“
Pasak Veros Nadeždos, ūkininkai daug prarado – dabar išgyventi sunku. Gavo didžiules sąskaitas už dujas, kurių dažnai nebūna, tačiau reikia mokėti už jų pristatymą. Pensininkai gauna pensiją, nors ši nedidelė – vidutinė tik 50 eurų, tačiau bedarbiai, neturintys pajamų, negali mokėti mokesčių.
Sprogmuo nuplėšė rankos pirštus
Iš pradžių gyvenę baimėje, ar sulauks išvaduotojų, dabar ukrainiečiai susirūpinę dėl savo ateities: darbo nėra, infrastruktūra suniokota. „Bet visi stengiasi išgyventi: rizikuodami per užminuotus laukus eina į mišką malkų, kad pigiau būtų – mažiau sunaudotų dujų. Renka metalą iš sudegusios rusų karo technikos, nors tai pavojinga“, – kalbėjo pašnekovė.
Miestiečiai stengiasi išvykti į saugesnes vietas. Pas tėvus į kaimą iš Iziumo, kur sugriautas būstas, atvažiavo Veros Nadeždos sesuo su dukra Daša iš Iziumo. Čia lankydavosi ir šios merginos sužadėtinis Ruslanas (23 m.), jo artimieji, taip pat šio miesto gyventojai. „Mano dukterėčia su vaikinu draugavo ir ruošėsi kurti šeimą. Ruslano tėvas kovoja fronte – šeima patyrė okupantų žiaurumą – uždarę į rūsį tardė, kodėl kariauja. Per karą mirė vaikino senelė, – kalbėjo Vera Nadežda. – Tačiau gruodžio pabaigoje įvyko dar viena nelaimė.“
Lemtingas buvo Dašos ir Ruslano pasivaikščiojimas tuoj po sužadėtuvių, likus kelioms dienoms iki Naujųjų metų. Eidami keliu netoli namų esančiame darže jie pastebėjo aliumininį daiktą – vaikinas pagalvojo, jog tai sprogusio sviedinio ar raketos skeveldra. Pasiėmė ir nešėsi. Vos įsukus į kiemą, driokstelėjo sprogimas. Šalia tuo metu nieko nebuvo. Išbėgę namiškiai pamatė krauju pasruvusį Ruslaną: nutraukti kairės rankos pirštai, išplėštas delnas, dešiniosios – iš dalies sužaloti pirštai, išdraskytas, išplėšytas kūnas. Laukdami greitosios, artimieji stengėsi suteikti pirmąją pagalbą. Vaikiną nuvežė į Čiugujevą, karo ligoninę, kur atliko 10 operacijų. „Medikai sako, jog reikia išsaugoti rankų motoriką ir ruoštis protezavimui, kuris labai brangus – preliminariai kainuotų apie 30 tūkst. eurų. Reikia elektroninio protezo – galbūt teks važiuoti į užsienį. Labai noriu padėti šiam linksmam, optimistiškam vaikinui susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Suprantu, kad dabar karas – daugybė panašių nukentėjusiųjų. Visgi turiu vilties, kad atsiras geradarių, kurie nupirks mūsų bėdą“, – vylėsi Vera Nadežda.
Skelbiame Ruslano Petrovo banko sąskaitą, į kurią galima pervesti pinigų jo gydymui.
Tarptautinis banko sąskaitos numeris (IBAN): UA503052990000026204689558675.
Virginija LAPIENĖ
