Ateitis – negaudantiems varnų
Pamenat, kaip pamokoje užsisvajojus ar pernelyg besidomint, kas vyksta už klasės lango, išgirsdavome griežtą mokytojo balsą, raginantį negaudyti varnų. Suprask: neracionaliai leisdamas laiką, kažko nebesužinosi, kažko neišmoksi, atsiliksi nuo kitų. Pedagogų lūpomis ištarta patarlė aiškiai byloja, kad nieko nepasieksi be įdirbio.
Šiomis dienomis vis karščiau svarstant parengtą naują socialinį modelį, kurio svarbi sudėtinė dalis yra ir Darbo kodeksas, vyksta trintis tarp darbdavių interesų ir darbuotojų lūkesčių. Kiekviena pusė antklodę tempia į save. Darbdavių lobistai gerokai pasistengė, kad dabartinio kodekso socialistinės nuostatos būtų pakeistos rinkos sąlygomis. Darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos įsispyrusios bandė atlaikyti kai kurias ankstesnes pozicijas. Tikrai nereikėjo užsipulti profsąjungų atstovų, rugsėjo pradžioje mitingavusių prie Seimo. Tas nedidelis sąmyšis Gedimino prospekte jokios grėsmės niekam nekėlė, bet visgi privertė Vyriausybę labiau tartis, diskutuoti ir padaryti kai kurias pataisas darbuotojų naudai ruošiamame naujame Darbo kodekse.
Šiaip gi mes esame pakankamai nuolaidūs, kantrūs ir net abejingi įvairioms pervartoms. Esą prieš vėją nepapūsi, tačiau europietiškų, senos demokratijos šalių gyventojai tokio nuolankumo nepripažįsta. Jie protestuoja, mitinguoja ir kartais itin drastiškomis priemonėmis. Štai neseniai į Prancūzijos bendrovės „Air France“ posėdžių salę įsibrovė įpykusi dėl numatomų sumažinti atlyginimų ir darbo vietų minia protestuotojų, o vienam iš įmonės vadovų net buvo suplėšyti marškiniai.
Kita vertus, Lietuvoje daug spekuliacijos darbo užmokesčio tema. Neretai akcentuojama, kad už tą patį darbą Lietuvoje mokama keturis ar penkis kartus mažiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Britanijoje. Daroma prielaida, kad taip yra dėl darbdavių noro pasipelnyti, pasinaudoti pigia darbo jėga ir t. t. Yra tiesos šiuose pamąstymuose, nes būnant ne ekonomistu, sunku suprasti, kodėl atlyginimai maži, nors, atrodo, darbas toks pats. Tačiau mes dažnai neįvertiname darbo našumo, nes, dirbant tą patį valandų skaičių ir įdedant tiek pat pastangų, galima pasiekti labai skirtingų rezultatų. Tuo įsitikinęs vienas iš garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų Ilja Laursas. Savo komentare jis pateikia elementarų palyginimą: Londone kvalifikuotas kirpėjas jį apkirpo per penkias minutes, o Lietuvoje gerai apkirpti nesugebėjo net per dvidešimt minučių. Gal tolimesnio komentaro ir nebereikia, kodėl vienas uždirba tiek, o kitas tik tiek?
Tikrai ateitis tų darbuotojų rankose, kurie gebės tobulinti savo kvalifikacinius įgūdžius, per tą patį laiką kokybiškai atlikti kuo daugiau užduočių, o tuo pačiu ir uždirbti daugiau. Žinoma, ši taisyklė labiau galioja verslo srityje, o ne viešajame sektoriuje. Štai dar nespėjome atsidžiaugti modernizuotu Gargždų „Minijos“ kino teatru, bet jau girdime, kad teks didinti etatų skaičių. Mat nėra kam pavaduoti darbuotojams išėjus atostogų, susirgus ir pan. O kai darbuotojai nesirgs, tai priimti nauji tikrai turės pakankamą darbo krūvį ar tik varnas gaudys? Ar neįmanomas kitoks sprendimo būdas? Viešajame sektoriuje, kur biudžeto pinigai ir kur paraidžiui veikia Darbo kodeksas, matyt, tikrai neįmanomas, nes čia darbo našumas ir efektyvumas nėra pagrindinis faktorius. Dabar, sakykim, padidins etatus, priims naujų darbuotojų, bet algos gi vis tiek bus mažos. Visi dejuos, kad menkas atlygis, kad dirbti uoliai neapsimoka.
Tai gal geriau mažiau, bet kvalifikuotų darbuotojų, lankstesnis darbo ir atostogų grafikas bei didesnis atlyginimas? Apie tokį kompromisą byloja būsimasis Darbo kodeksas. Tad, tikėkimės, kad Seimas, svarstydamas naująjį socialinį modelį, racionalias nuostatas paliks, o diskriminuojančias išbrauks.
