Atrinkime šungrybius
Grybų derliaus tematiką, kas, kiek prisirinko šių miško gėrybių ir žiemai prisiruošė jų atsargų, pamažu nustelbia kita kasdienių pokalbių tema. Mat panašiai kaip grybai po lietaus, taip šiomis švelniomis rudens dienomis ima dygti ir kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Pretendentai į šalies vadovo postą šiemet vienas už kitą išradingesni, kūrybiškesni: vienas apie savo kandidatavimą praneša iš Lietuvos širdies – Kauno, kitas apsireiškia iš Radvilų dvarų krašto – Biržų, trečias nepaliaujamai feisbuke dailina savo įvaizdį rodydamasis su patrauklia žmona ir mielais vaikučiais.
Jau apsireiškusius ir dar tik ketinančius tapti kandidatais į šalies vadovo postą, anksčiau matytus tik televizijos ekranuose, pastaruoju metu galima labai paprastai sutikti savo kasdienybėje. Štai Kernavėje besidžiaugdamas senųjų amatų diena matai šmėkščiojantį ambasadorių, matai, kaip žmonės jį stabdo, reiškia savo pasitikėjimą, o kandidatas mielai fotografuojasi su jį pašnekinusiais žmonėmis romantiškų piliakalnių fone. Aną dieną gargždiškiai porą valandų ir gana aršiai bibliotekos skaitykloje diskutavo su aktyviai visur savo nuomonę reiškiančia ekonomiste, taip pat pretendente valdyti šalį. Tiesa, susitikimas esą ne rinkimų proga, o pristatoma naujai parašyta knyga. Štai istorikas, rašytojas, taip pat pretendentas į Daukanto aikštės šeimininkus ateinančią savaitę irgi į Gargždus atvyksta diskutuoti ir pakalbėti apie savo naują knygą.
Ką gi, kaip sakoma, proga pasitaiko, bet nepasikartoja. Tokie susitikimai, įvardijami knygų aptarimais, apsikeitimais nuomonėmis, žmonėms skamba žymiai patraukliau nei koks rinkimų programos pristatymas. Galimybė akis į akį pasiginčyti, o dar ir nusifotografuoti su būsimu kandidatu į prezidentus – taip pat paglosto būsimų rinkėjų širdis. O jei tas pretendentas ateityje taps net prezidentu, taigi tokia nuotrauka bus didžiausia šeimos relikvija!
Visomis įmanomomis informavimo priemonėmis kandidatai, siekiantys prezidento titulo, nori įrodyti, esą ne jie patys, bet būtent žmonės juos paragino pretenduoti į šias aukščiausias pareigas. Ir būtent žmonės diktuoja temas, apie kurias jie nori išgirsti iš būsimojo šalies vadovo. Šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas mulkinimas iš tiesų yra tik priemonė patraukti rinkėjų dėmesį.
Ne vienas galimas kandidatas į prezidentus jau dabar ypač didelį dėmesį skiria socialiniams reikalams. Pasak politologų ir ekonomistų, būtent tai kalbėti rinkimų kovoje bus ir jau yra madinga. Žmonės klaus ir gaus pažadus dėl pensijų didinimo, dėl vaikų darželių statybų, dėl kelių asfaltavimo. Rinkėjai norės tai išgirsti, o pretendentai bus pasirengę manipuliuoti tuo, kad žmonės per tris atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesugebėjo įsisąmoninti valdžių funkcijų ir galių. Todėl bet kuriam pretendentui jau dabar aišku, kad kalbos apie kainas, socialinę atskirtį, bendrą skurdo lygį, emigraciją yra skaudžios ir aktualios temos, kurios žmones „veža“. Ir nieko nejaudina tas paradoksas, kad nors prezidentas didžiąją dalį savo veiklos turi skirti santykiams su užsienio valstybėmis, ES, dalyvauti viršūnių susitikimuose, tačiau rinkimų kampanijoje diplomatiniams ir užsienio politikos reikalams bus skiriama labai mažai dėmesio, nes tai ir neįdomu pačiai visuomenei.
Rikiuojantis kandidatų į prezidentus plejadai vis dažniau užduodame sau ir kitiems klausimą, o už ką balsuosime, o koks turėtų būti šalies vadovas? Politologai teigia, kad pirmiausia yra svarbu politinė kompetencija, šalies vadovas privalo puikiai išmanyti savo funkcijas, įtvirtintas Konstitucijoje, turi būti plataus akiračio, išsilavinęs, teisiškai ir politiškai išprusęs, jam reikalingas ir diplomatinių santykių, ir diplomatinės elgsenos išmanymas. Labai svarbus yra prezidento atsakomybės jausmas, nesislėpimas už kitų nugarų, kai deda savo parašą ant itin svarbių visai šaliai dokumentų. Mums reikalingas ir prezidento gebėjimas išlikti oriu ir išmintingu krizinėse situacijose.
Nepamirškime dar vieno kriterijaus, kaip atsirinkti tinkamą kandidatą iš pretendentų. Įvertinkime jo moralinį padorumą. Pagaliau svarbu mums susivokti, kad tie, kurie nuolat „keičia kailius“, yra patys nepatikimiausi žmonės, nes jie neturi nusistovėjusių vertybių.
Kai rūpintojėlių veidais pokalbiuose su manimi žmonės klausia, o tai už ką balsuosime, galiu tik patarti prisiminti aukščiau išvardintų savybių sąrašą. Šungrybius gi išmetame iš pintinės… Ir dar: rinkimų kampanijos metu beatodairiškai neįsimylėkite kokio kandidato. Prisiminkite banalią tiesą, kad meilė akla.
