Atsakomybė saugoti tautinį identitetą
Prieš daugiau nei šimtmetį atmosfera Klaipėdos krašte buvo kitokia. Mažosios Lietuvos gyventojai jautė nuolatinę įtampą dėl vis griežtinamo lietuvių kalbos vartojimo, o krašto kultūrinis identitetas nuolat keitėsi, tam tikrais momentais buvo ant pavojingo slenksčio. Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko iniciatyva ir švietimo ministro potvarkiais lietuvių kalba 1872–1876 m. pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo, stiprėjant germanizacijai ji liko tik buitine namų bei pamaldų kalba bažnytėlėse. Labiausiai kentėjo lietuvybė ir tie, kurie už ją kovojo. Visi troško ir pešėsi dėl Klaipėdos krašto it rykliai, pametę galvas nuo kraujo lašelio, kuris veda prie mėsos kąsnelio. O kovojančių prieš germanizaciją savanorių tik vienetai. Viena iš tų kadaise nesuprastų drąsuolių buvo Ieva Simonaitytė.
Žymiausiai Mažosios Lietuvos etnografijos vaizduotojai lietuvių prozoje gyvenimo kelias nebuvo lygus. Ji gimė 1897 m. sausio 23 d., tuo metu labai negarbingai vadinta benkarte: buvo nesantuokinis vaikas. Vaikas, kuris nuo pat mažumės matė ir jautė neteisybę, ne tik žmonių. Susirgo kaulų džiova, teko mokytis savarankiškai, o antrieji namai tapo ligoninė. Labai sunkus ir įvairių išbandymų pilnas I. Simonaitytės gyvenimas lėmė tvirtą, bebaimį, ryžtingą rašytojos būdą. Nepaisant jaučiamos vokiečių priespaudos bei lietuvių neigiamo vertinimo, I. Simonaitytė niekada nepabijojo garsiai, nuoširdžiai ir lietuviškai išsakyti savo minčių. Net tam tikru laikotarpiu ir mylimoje gimtinėje Vanaguose gyventojai jos nebemylėjo tik dėl to, kad pasirinko būti lietuvininke. O kai žmogus pasirenka daryti priešingai nei dauguma, tuomet tampa nemėgstamas, kitoks. Priekuliškės Editos Barauskienės knygoje „Kovingoji Ėvė“ žmonių veidmainiškumą ir gimtinės išdavystę dėl baimės išryškina šie žodžiai: „Tavo kurpės per aukštos, kleidė per trumpa, mantelio rankovės per plačios, skrybėlės bryliai per dideli ir kas tam lygu. Visa, kas lietuviška, vanagiškiams nepatinka. Kai Ėvė, vykdama į „Eglės“ susiėjimą Pėžaičiuose, apsirengia tautiškais rūbais, Vanagų „vokietės“ ją nulydi ne tik kreivais žvilgsniais, bet ir vokiškais komentarais: „Tai bent apsirengimas… Kaip žuvis: nei virta, nei kepta.“ Liūdna, bet tenka pripažinti – lietuviai tuo metu nebebrangina savo tautos palikimo, išsižada jo. I. Simonaitytė galvą guldyti galėjo už savo kraštą, lietuvininkus, kurie tiek prisikentėjo prie vokiečių. Ji labai išgyvena dėl savo genties likimo. Tūkstančiai lietuvių prarado namus, buvo išvaryti, tačiau kai kurioms šeimoms nuskildavo ir gaudavo kambarėlį. Kiti buvo paimti vokiečių ir nebegrįžo… Ieva Simonaitytė nebeiškentusi kreipėsi į Vilnių, Kauną ir gynė nuskriaustuosius, parašė daugybę laiškų Vidaus reikalų komisarui Juozui Bartašiūnui, V. Paleckiui ir kitiems įtakingiems asmenims. Kreipdamasi į pačius aukščiausius asmenis, ji išgelbsti keletą kraštiečių. Tai tik trumpas įrodymas, kad Ieva Simonaitytė užsidegusi ir iš tiesų padarė stiprią įtaką Mažosios Lietuvos kultūrinio identiteto išlikimui.
Mažosios Lietuvos kultūrinę tapatybę labiausiai paveikė istoriniai įvykiai. Oto fon Bismarko nutarimu, suvienijus Vokietiją buvo imtasi ganėtinai agresyvių priemonių – lietuvių kalba kuriam laikui buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo. Dėl lietuvininkų ir kitų tautų inteligentų protestų valdžia leido lietuviškai mokyti vaikus tikybos bei laikyti mišias bažnyčiose. Tačiau tai kėlė daugybę iššūkių švietimo, religijos srityse bei tautiniam sąmoningumui. Lietuvininkai buvo ištikimi Vokietijai, bet savęs netapatino su vokiečiais. Nijolės Strakauskaitės straipsnyje „Mažosios Lietuvos elito identiteto problema: kultūrinis diskursas“ yra minima, jog įsakas dėstyti tik vokiečių kalba sukūrė naujų kompleksų lietuvininkams. „Procesą pragmatizmo link labai dirbtinai pastūmėjo 1872 m. Prūsijos švietimo ministro A. Falko įsakas jau nuo pirmos klasės dėstyti tik vokiečių kalba. Netrukus išryškėjo šių drastiškų sprendimų padariniai, kai jaunoji lietuvininkų karta ėmė jausti akivaizdų kompleksą dėl savo kalbos ir kilmės. Šią tendenciją vaizdžiai iliustruoja memuarai. Vydūnas, būdamas dvylikos metų, 1880 m., vykdamas į svečius su mama, prašo jos nesikreipti lietuviškai, jeigu tuose namuose, kur jie vyksta, bus kalbama tik vokiškai, o kai motina paklausia, kodėl jis to prašąs, Vydūnas atsako tiesiai: „Aš gėdijuosi.“ O dėl tam tikrų evangelikų liuteronų įsitikinimų propaguojamas uždarumas ir kuklumas tapo kraštutiniu konservatyvumu. Būtent todėl lietuvininkai buvo nusistatę prieš švietimą. „Net XX a. pirmoje pusėje surinkimininkų aplinkoje tėvai sunkiai ryždavosi leisti vaikus aukštesnio mokslo, bijodami subedievėjimo, aplinkinių reakcijos. Anot amžininkų pastebėjimų, „kai vienas lietuvininkas net keturis savo vaikus ėmė leisti mokytis, tai kiti pradėjo abejoti jo proto sveikata“ (N. Stratauskaitė, „Mažosios Lietuvos elito identiteto problema: kultūrinis diskursas“). Remiantis minėtomis ištraukomis, galima daryti išvadą, jog Mažosios Lietuvos kultūriniam identiteto formavimuisi didelę įtaką turėjo religija, o ypač liuteronų bažnyčios skleidžiamos idėjos, istorinės aplinkybės. Lietuvių kalba atsidūrė pavojuje išnykti, lietuvininkų gyvenimo aplinkybės buvo sudėtingos, tačiau piliečių organizuojami sukilimai, žymių, atsakingų asmenų drąsa kalbėti apie valdžios daromas klaidas ir lietuvybės svarbą išgelbėjo ir net suvienijo mūsų tautą.
Kalba – tai asmenybės saviraiška, rodanti santykį su savimi, kitais ir pasauliu. Gimtoji šneka padeda praktiškai, optimaliai ir racionaliai susikalbėti, kurti tam tikrą ryšį, suvokti tapatybę. Šalies istorija, tradicijos, tautinė savivoka, savivertė priklauso nuo paties žmogaus. Mes kuriame istoriją, mes esame jos šalininkai. Taip, Tu, Skaitytojau, irgi esi komandos dalis!
Danielė DOMEIKYTĖ
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos III klasės mokinė
(lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zofija Vaitkuvienė)
Šis rašinys pateiktas Johano Ferdinando Kelkio premijos konkursui „Jaunasis publicistas“
