Ko mes nepasimokėme iš skaudžios Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte istorijos
Esu devintos klasės mokinė, tad apie įvairiausius karus aiškintasi istorijos pamokose. Antrasis pasaulinis karas iki šiol yra didžiausias ir daugiausia žalos padaręs karinis konfliktas žmonijos istorijoje. Situacija Ukrainoje kelia natūralų klausimą: ar gali arba kada gi gali prasidėti Trečiasis pasaulinis karas? Suprantu, kad karas užklumpa netikėtai ir neįmanoma jam pasiruošti. Vis svarstau, ar žmonės tikrai nenujautė, kokia tragedija pasieks jų namų duris ir ar prieš septyniasdešimt metų pasibaigęs karas suteikė garantiją, kad nieko panašaus niekada neįvyks?
Iš istorijos pamokų prisimenu, kad dar iki karo žydai nujautė artėjantį karo blogį ir pradėjo trauktis iš savo namų ir miestų. Ypatinga situacija buvo susiklosčiusi pajūryje, kai į Klaipėdą 1939 metais kovo mėnesį atvyko diktatorius Hitleris. Svarbu žinoti, kad Klaipėdos kraštas kelis šimtus metų buvo riba tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. O žmonės, gyvenę pasienyje, pirmieji pajusdavo artėjančius politinius konfliktus. Paskelbęs Klaipėdos krašto aneksiją, diktatorius pasižadėjo neimti iš Lietuvos nuomos, pažadėjo įvairių ekonominių lengvatų bei „globą“ įmonėms, ypač lietuviškoms organizacijoms. Deja, netrukus teko nusivilti: tai buvo tik saldūs žodžiai, paperkantys žmones. Protu nesuvokiama, kokia globa turėta omenyje, nes po keleto dienų Klaipėdos krašte pradedamos uždarinėti krautuvės, bankai, mokyklos, bibliotekos… Lietuviškos knygos suverstos į rūsius, o vėliau išvežtos į popieriaus fabrikus. Po visą Klaipėdos kraštą važinėjantys pareigūnai draudė lietuviškai kalbėti, išgirdę lietuvišką žodį grasino apkaltinti tėvynės išdavimu. Klaipėdos praradimas buvo be galo skaudus smūgis Lietuvos ekonomikai, nes užėmę Klaipėdą hitlerininkai ėmė kontroliuoti Lietuvos prekybinius sandėrius. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo vienas iš paskutiniųjų Vokietijos žingsnių Lietuvoje. Karo nuniokotai Lietuvai karo pabaiga irgi neleido atsikvėpti. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuva prarado savo laisvę beveik penkiems dešimtmečiams. Nepaisant žmonių pastangų ją atkurti, okupuota Lietuva buvo vadinama Lietuvos Sovietų Socialistine Respublika, į kurią jau pateko ir Klaipėdos kraštas.
Žvelgiant globaliai į Antrąjį pasaulinį karą, dažnai sunku suvokti šio karinio konflikto pasekmes žmonijai – 54 mln. žmonių žuvo, 35 mln. liko sužaloti visam gyvenimui. Šis karas suteikė žmonijai tūkstančius priežasčių liautis kariavus ir vertė ieškoti taikių būdų konfliktams spręsti. Tačiau nejaugi tokia didi žmonių populiacija iš tiesų to nesuvokia? Nejau tai tik dar viena pasikartojanti kasetė, kuri groja ir groja ta pačia įkyria melodija? Sakydama „pasikartojanti kasetė“ turiu galvoje žodžiais sunkiai apibūdinamą karą Ukrainoje. Mūsų visų akyse vyksta istorija, apie kurią turime pasakoti tiek darželinukui, tiek abiturientui. Turime skleisti tiesą, pasakoti, kas vyksta pasaulyje, kad nepainiotų įvykių. Visi turi suvokti, kad milijonai žmonių dabar neturi vandens, kenčia šaltį vien dėl žmogaus, kuris mano, kad savo užgaidas patenkins beprasmišku karu. Šis karas, vykstantis Ukrainoje, kurio metu žūsta nekalti žmonės, gali bet kada persikelti į mūsų gimtąją šalį – Lietuvą.
Apibendrindama norėčiau sau vėl užduoti tą patį klausimą: ar tikrai esame garantuoti, kad Trečiasis pasaulinis karas niekada neįvyks? Skaitydama piktus komentarus socialiniuose tinkluose, jausdama nežinia kodėl besiliejančias patyčias mokykloje, matydama liepsnojančius karo židinius pasaulyje, nesijaučiu saugi ir nesu tikra, kad vieną dieną neišgirsime nelauktą bombų švilpesį. Gaila, bet aš kaip Mažasis princas esu nusivylusi suaugusiaisiais, nes tik jie yra atsakingi už taiką.
Evelina ŠALTUPYTĖ,
Endriejavo pagrindinės mokyklos 9 klasės mokinė
(neformaliojo ugdymo mokytoja Monika Vasylienė)
Šis rašinys pateiktas Johano Ferdinando Kelkio premijos konkursui „Jaunasis publicistas“
