Atviras pokalbis gali išgelbėti gyvybę

Lietuvos savižudybių rodikliai yra didžiausi Europoje jau kelis dešimtmečius, tačiau problemos sprendimas iš mirties taško vis nejuda. Klaipėdos rajone ši tendencija itin skaudi – per metus iš gyvenimo pasitraukė keturios paauglės. Policijos duomenimis, rajone savo noru mirtį šiemet pasirinko jau keliolika asmenų. Nepaisant grėsmingų skaičių, savižudybių tema vis dar yra tabu. Psichiatras Linas Slušnys yra priešingos nuomonės – apie savižudybes būtina kalbėti. Tai patvirtina telefoninę pagalbą teikiančių pagalbos linijų atstovai – skambinančiųjų srauto savanoriai nepajėgia aprėpti.

Statistika verčia krūptelėti

„Lietuva kas dvi dienas prarado po vieną jauną žmogų“, – tokie kraupūs faktai nuskambėjo spalį vykusioje Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos asamblėjoje, kurioje buvo patvirtinta pozicija dėl jaunimo psichinės sveikatos. Savižudybių dažnis Lietuvoje palaipsniui mažėja. 2000–2003 m. per metus nusižudydavo apie 1 600 žmonių, o 2014 m. savo valia iš gyvenimo pasitraukė 930. Iš jų 156 jauni žmonės arba, kitaip tariant, šešios mokinių klasės. Statistika išties grėsminga, juolab kad dar 2013 m. mūsų šalis pagal savižudybių mastą buvo antroji pasaulyje.

„Mes vengiame visų neigiamų emocijų, net nemokame jų įvardinti ir tokiu būdu neišmokome jaunų žmonių kalbėti apie tai. Jeigu kas nors būtų pastebėjęs jauno žmogaus problemas ir savijautą, tokios situacijos pasitaikytų rečiau“, – įsitikinęs žinomas psichiatras L. Slušnys.

Kaip paaiškinti grėsmingą jaunimo savižudybių tendenciją? Žinomas vaikų ir paaug­lių psichiatras L. Slušnys įsitikinęs, kad savižudybė nėra vieno žmogaus, o mūsų visų nesugebėjimas reaguoti į kitų emocijas ir jausmus. „Mes vengiame visų neigiamų emocijų, net nemokame jų įvardinti ir tokiu būdu neišmokome jaunų žmonių kalbėti apie tai. Jeigu kas nors būtų pastebėjęs jauno žmogaus problemas ir savijautą, tokios situacijos pasitaikytų rečiau“, – įsitikinęs specialistas.

Pastebėti žmogų, mąstantį apie savižudybę, nėra paprasta, bet yra kelios taisyklės. Pirmąja L. Slušnys vadina kalbą: „Jeigu žmogus nuolatos užsimena apie tai, kad nusibodo gyventi, norėtų išnykti ar tiesiog daugiau domisi apie savižudybę – tai jau yra rizika.“

Klaipėdoje „Jaunimo linijoje“ šiuo metu savanoriauja 49 savanoriai, kurie teikia emocinę paramą telefonu, laiškais, yra savanorių mokytojai arba plėtros savanoriai. Visoje Lietuvoje ši organizacija vienija apie 160 savanorių. Jais gali tapti visi pilnamečiai. Jiems privalu išklausyti 2,5–3 mėnesius trunkančius kursus apie paramos teikimą. Telefonu savanoriauja įvairiausių specialybių ir amžiaus žmonės.

Antrasis ženklas – emocijos. Galima pastebėti, kaip žmogus liūdi, šalinasi kitų ar vengia kontaktų. Tai dar vienas požymis, kad kažkas negerai ir jau laikas atkreipti dėmesį.

Apie būsimą savižudybę gali byloti ir pasikeitęs elgesys: žmogus ima daryti tai, ko iki šiol nedarė. Staiga dovanoja savo draugui ar draugei daiktą, kuris žinomai yra labai svarbus. Tai jau kelia įtarimą ir reikėtų atkreipti dėmesį. Visgi atskiras vienas požymis dar nereiškia savižudybės, bet visuomet geriau pasidomėti, nei visai nekreipti dėmesio.

Baimė kalbėtis

Kaip tinkamai pasielgti kilus įtarimui, kad šalia esantis žmogus mąsto apie mirtį? Ką turėtų daryti tėvai, mokytojai, draugai? Vienintelis L. Slušnio patarimas – kalbėtis. „Reikia tiesiai klausti, ar žmogus galvoja apie savižudybę ir kalbėtis apie tai. Jeigu jis dėsto rimtus planus, negalima jo palikti vieno ir būtinai perduoti specialistams. Taip, reikia užduoti klausimą „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Egzistuoja mitas, kad to paklausę mes dar pastūmėsime, bet realiai taip nėra. Priešingai, žmogus turės įvardinti savo ketinimus, o tai leis pagaliau įvertinti situaciją. Žmogus, kuris negalvoja apie savižudybę, tiesiog atsakys, kad apie tai negalvoja“, – „Bangai“ tvirtino psichiatras.

Anot pašnekovo, mes privalome ne ieškoti, kur nukreipti tokių minčių turintį žmogų, bet patys mokėti reaguoti į tai, ką jis sako. Svarbiausia nenuneigti jo būsenos ir minčių teigiant, kad tai nesąmonė, negalima taip galvoti. „Tik išklausius tokį žmogų ir pastebėjus, kad grėsmė nemažėja, nukreipti pagalbai. Kartais net stacionariniam gydymui, nes žmogus, keliantis grėsmę sau, gali būti paguldytas ir priverstiniam gydymui ligoninėje“, – teigė L. Slušnys.

Psichiatro įsitikinimu, Lietuvoje lyg ir veikia pagalbos sistema – dirba apie 60 psichikos sveikatos centrų, pedagoginės psichologinės tarnybos ir pan. Yra psichologinės pagalbos tarnybų telefonai. „Tačiau atsiliekame dar daug kur. Mes neturime pagarbos vienas kitam, negerbiame savo vaikų ir neretai patys savęs. Mes bijome kalbėtis apie jausmus ir vienas kito emocijas“, – įsitikinęs L. Slušnys.

Pagalbos telefonai kaista

Per parą – vidutiniškai 10 skambučių iš žmonių, kurie galvoja apie savižudybę arba teigia nusižudysiantys pokalbio metu. Tokią statistiką pateikia „Jaunimo linijos“ (tel. 8 800 28888) Klaipėdos padalinio vadovė Kristina Kalantaitė. Tai viena populiariausių linijų Lietuvoje, kurios savanoriams tenka pareiga išklausyti jaunimą, kurie jaučiasi negirdimi.

Piko metu „Jaunimo linijoje“ veikia 5 linijos, prie kurių per parą budi 18–27 savanoriai. Iš viso sulaukiama apie 900 skambučių per parą, o atsiliepiama į 300 skambučių. Visų pagalbos linijų statistika – atsiliepiama tik į kas septintą skambutį.

„Apie 80 proc. laiko užima tie pokalbiai, kuriuose skambinantieji dalijasi sunkumais. Likusi dalis pokalbių yra „testuojantys“ arba ieškantys informacijos skambintojai. Vaikams pradėti pokalbį ir atsiverti pirmo skambučio metu dažnai būna nedrąsu, todėl jie pasirenka žaidimo ar pokštavimo formą tam, kad išbandytų savanorius: patikrintų, ar bus suprasti, ar nebus atstumti, ignoruojami“, – pastebi K. Kalantaitė.

Daugiausia pokalbių temų susiję su santykiais: meilėje, šeimoje, darbe, mokykloje ir pan. Taip pat nemaža dalis skambučių būna su savižudybės rizika, patyčiomis. Skambinantieji dalijasi psichinės ir fizinės sveikatos problemomis, klausimais, susijusiais su gyvenimo prasme.

Daugiausia skambučių sulaukiama vakarais ir naktimis – maždaug nuo 18 val. iki 3 val. Šiomis piko valandomis dirbama maksimaliu pajėgumu. Vidutiniškai pokalbis su skambinančiuoju užtrunka apie 1 valandą.

1–2 kartus per savaitę vilnietė Lina Adomavičiūtė skiria savanorystei „Vaikų linijoje“. Po 2,5 valandos telefonu 28 m. moteris bendrauja su vaikais, kurie nori išsikalbėti, pasiguosti, gauti patarimų. Teisėjo padėjėja dirbanti Lina seniai galvojo apie neatlygintiną veiklą. Kaip pati sako – kiekvienas turi teisę rinktis savanoriauti ar tiek pat laiko praleisti žiūrėdamas serialą. Skirtumas tik tas, kad pora valandų pokalbių su vaikais Linai suteikia pozityvių emocijų, ugdo bendravimo su jais įgūdžius. „Žinoma, skambina daug išdykaujančių vaikų, bet ir su jais smagu užmegzti kontaktą. Savanoriauju nuo rugpjūčio ir jau teko kalbėti įvairiausiomis temomis: apie sunkumus mokykloje, santykius su tėvais, draugais, vaikinais, panelėmis, net savižudybę ir savęs žalojimą, seksualinę prievartą“, – vardijo Lina. Skambučių srautas darbo metu būna nenutrūkstamas. Tokiam darbui tenka ilgai ruoštis – parengiamieji kursai trunka 4–6 mėnesius, tada prie telefono linijos savanoris sėdi kartu su prižiūrėtoju. Šiuo metu Lina jau atsiliepia be priežiūros. „Savanoriaudama nieko neaukoju. Tarp mūsų yra nemažai žmonių, kurie turi šeimas ir be vargo randa laiko savanoriauti“, – „Bangai“ teigė moteris.

Psichologinės pagalbos tarnybų kontaktai

• Vaikų linija (www.vaikulinija.lt), tel. 11 61 11 (kasdien 11–21 val.);
• Jaunimo linija (www.jaunimolinija.lt), tel. 800 28 888 (visą parą);
• Vilties linija (psichologinė pagalba suaugusiesiems), tel. 11 61 23 (visą parą);
• Pagalbos moterims linija, tel. 8 800 66 366 I–V 10.00–21.00 val.