„Bangos“ krikštamotės 90-asis gimtadienis

Nuotr. iš „Bangos“ archyvo: tokią V. Kareckienę prisimena vyresnieji „Bangos“ skaitytojai.

 

Gruodžio mėnesį „Bangos“ laikraštis mini 70 metų įkūrimo sukaktį, o jo krikštamotė gargždiškė Valė Kareckienė – 90-ąjį gimtadienį. Vyresnės kartos gyventojai šią gargždiškę pagarbiai vadina daktare – ne vieną dešimtmetį pediatrė rūpinosi rajono vaikų sveikata. Gyvenimo skersvėjuose išliko stipri ir išdidi. „Gimdamas gauni kelialapį ir eini – žmogus nėra savo laimės kalvis“, – įsitikinusi sukaktuvininkė.

Gargžduose – pusė šimtmečio

Į Gargždus V. Kareckienė, tuometį Kauno medicinos institutą baigusi pediatrė, buvo paskirta 1961 m. Čia jos labai laukė, nes šiose pareigose dirbo chirurgas ir akušeris ginekologas. „Bet aš atvykau nebe jauna, nors ir vadinausi jauna specialistė. Mano jaunystė – 8 metai prabėgo tremtyje Sibire“, – ištarė V. Kareckienė. Išbuožintų ūkininkų dukrą, ketvirtakursę medicinos instituto studentę, ištrėmė į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Buvusi studentė ligoninėje įdarbinta felčere. Lietuvaitę medikę gerbė, vertino už jos pastangas darbe. „Man siūlė pasilikti, aukso kalnus žadėjo, bet aš norėjau tik vieno: grįžti į Lietuvą ir baigti studijas“, – pasakojo V. Kareckienė, po ilgos pertraukos įgijusi išsvajotą pediatrės specialybę.

„Perėjau visas pakopas – nuo felčerės iki gydytojos. Vadovauti irgi teko“, – šypsojosi devyniasdešimtmetė. Ir pridūrė: „Koks kelialapis žmogui duotas, taip ir gyveni. Žmogus nėra savo laimės kalvis.“

Rūpinosi kūdikių maitinimu

Gargžduose V. Kareckienė buvo paskirta ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, rajono pediatre. „Reikėdavo aplankyti 13 medicinos punktų ir kelias ambulatorijas. Beje, tuo metu rajone veikė Endriejavo, Priekulės ir Veiviržėnų ligoninės, – prisiminė ji. – Tuomet dirbo tikri šeimos gydytojai: rūpinosi ir vaikų, ir suaugusiųjų sveikata. Felčeriai namuose lankė nėščiąsias. Dabar sakoma, kad medicinos paslaugos artinamos prie žmogaus. Betgi kaime panaikinus medicinos punktą, reikia važiuoti į Gargždus ar kitur.“ Ji apgailestavo, kad dabar gydomas ne žmogus, o pasekmės.

V. Kareckienė pasakojo, kad rajono pediatrei anuomet teko rūpintis kūdikių maitinimu. „Gargžduose buvo gaminami mišinėliai. Reikalavome maitinti pagal grafiką. Dabar – kada nori, grįžta maitinimas krūtimi, – kalbėjo ji. – Griežtai kontroliavome skiepus, o dabar gali neskiepyti. Betgi pasaulis atsivėrė – bet kur galime išvykti ir nenorėdami parsivežti ligų. Anksčiau tik žinojome apie ebolą, ŽIV, maliariją ir kitus susirgimus, o dabar tenka juos gydyti.“

Pasak jos, visą gyvenimą reikia mokytis: kaip viskas keičiasi. Gargžduose V. Kareckienė dirbo iki 1999 m. Ji taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Gyvenimo kelialapis

V. Kareckienei dar teko skaityti rajono laikraščio „Banga“ pirmtaką „Raudonasis Švyturys“. Tačiau ji prisiminė, kad buvo pakviesta į susirinkimą aptarti ir išrinkti naują Klaipėdos rajono laikraščio pavadinimą. Ji buvusi viena iš tų, kuri pritarė vardui „Banga“. „Buvo siūloma pavadinti „Minija“ ir kitų pavadinimų, susijusių su vietove. Man labai patinka „Banga“. Šį savo rajono laikraštį skaitau, prenumeruoju. Jame objektyviai nušviečiamas rajono gyvenimas“, – kalbėjo V. Kareckienė.

Ji skaito ne tik „Bangą“, bet ir kitą spaudą, knygas, taip pat sprendžia kryžiažodžius, lankosi kino teatre, susitinka su bendramintėmis gargždiškėmis. Buvę kolegos ilgaamžės nepamiršo: Gargždų medikų bendruomenė pasikvietė ir pasveikino su gražiu jubiliejumi. „Aš pasakiau: jūs – mano vaikai, – ištarė devyniasdešimtmetė ir atsiduso: – Kaip bėga laikas… Labai ilgai laukiau, kol atėjo 20-metis. Šeimoje buvau pagrandukė – vyresniosios seserys pasipuošusios išeidavo į gegužinę, o aš, mažiausioji, matuodavausi jų aukštakulnius batelius. Sesuo man pasakė, kad sulaukus 20 metų, dešimtmetis atrodys kaip vieneri metai, o vyresniame amžiuje pavirs dienomis. Iš tiesų: čia – sausis, o čia jau – gruodis.“

Jau 14 metų V. Kareckienė – našlė. Gyvenimo žmogus išėjo netikėtai. Aštuonių vaikų šeimoje užaugusi Valė amžinybėn palydėjo 4 seseris ir 3 brolius. „Tik vyriausioji sesuo nesulaukė 90-mečio, taip pat ir broliai. Mama mirė 91-erių“, – sakė jubiliatė. Tikriausiai ilgaamžiškumo ištakos – giminės genuose.

Toks buvo V. Kareckienės gyvenimo kelialapis. „Esu laiminga, nes gyvenu gerų žmonių apsuptyje. Kolegos irgi buvo geri – susitinkame, bendraujame“, – džiaugėsi ji.

Ir dabar buvusi stilinga moteris stengiasi atrodyti elegantiškai. Kokia skrybėlaičių kolekcija… Išeina į gatvę – tikra aristokratė: kas pasakys, kad devyniasdešimt­metė. Sveikata? „Geležis dyla. O žmogus… – ištarė V. Kaveckienė. – Bet stengiuosi judėti, bendrauti, kartais užgniaužusi skausmą šypsausi.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content